Lietuvos raštijos pradininkai - gobelenuose
2023-05-22

Kaune, A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje iki birželio 10-osios veikia tautodailininkės Irenos Piliutytės paroda „Vakar, šiandien ir visada... Lietuvos kultūros veikėjų – raštijos pradininkų, knygnešių, Lietuvos prezidentų portretai“.

Pasak jos organizatorių, reta paroda turi tokį stiprų edukacinį potencialą kaip ši – joje regimos asmenybės yra lyg lietuviškosios kultūros pamatai ir atramos, svarbūs Tautos pastato architektai, konstruktoriai ar dizaineriai.

Garsios ir žinomos tekstilininkės I. Piliutytės kruopščiai nuaustuose gobelenuose matome iškiliausių Lietuvos raštijos bei literatūros pradininkų ir vystytojų, knygnešių, Lietuvos prezidentų portretus. Tarp jų ne tik žinomų veikėjų – pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo, “Metų” kūrėjo Kristijono Donelaičio, “Metų” leidėjo Liudviko Rėzos, “Postilės” autoriaus Jono Brertkūno, bet ir rečiau  girdėti lietuvių raštijos kūrėjo Danieliaus Kleino, Karaliaučiaus universiteto rektoriaus Adalberto Becenbergerio ir kitų vardai bei personalijos.

Klasikine gobeleno technika išausti Stanislovo Rapalionio, Abraomo Kulviečio, Mikalojaus Daukšos, Vydūno ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų portretai pasakoja gimtosios kalbos rašto istoriją.

Kultūros paveldo sąvade – ir Mažosios Lietuvos vertybės
2023-05-16

Gegužės 15-ąją Vilniaus rotušėje buvo pristatytos naujai į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą įrašytos vertybės, tarp jų ir dvi iš Mažosios Lietuvos krašto.

Sveikindamas susirinkusiuosius į iškilmes kultūros viceministras Albinas Vilčinskas pabrėžė, kad šios tradicijos, kurios formavosi šimtmečius, o galbūt ir tūkstantmečius, kažkada buvo žmonėms tarsi kasdienybė. „Tai, kas įrašoma į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, pirmiausia yra didžiulė pareiga. Pareiga suprasti, kad tai reikia tęsti, puoselėti, saugoti. Tai, ką mes paveldime ir ką perduodame kitoms kartoms, yra neįkainojama, kuria mūsų tautinę tapatybę“, – sakė jis.

Į minėtą sąvadą kasmet įrašomos tiek senosios, tiek naujesnės, pastarojo laikmečio bendruomenes telkiančios tradicijos, papročiai, reiškiniai. Šįkart sąrašą papildė Mažosios Lietuvos instrumentinio muzikavimo tradicija. Rašytiniai šaltiniai liudija Mažosios Lietuvos teritorijoje savadarbiais ir pirktiniais instrumentais muzikavus jau nuo XVI amžiaus.

Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse prisimintos svarbios sukaktys
2023-05-16

Praėjusį savaitgalį Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje surengtas Mažosios Lietuvos rezistencijos sąjūdžio (MLRS) 70-mečio paminėjimas. Prie šiai organizacijai 1990-2005 metais vadovavusio Algio Albino Regio ir jo žmonos kapo vykusio minėjimo metu kartu prisimintas ir pats A. A. Regis -- rytoj, gegužės 17-ąją sukanka 109 metai nuo jo gimimo.  

Istorija liudija, kad Šv. Kazimiero lietuvių kapines perėmus Čikagos arkivyskupijai ir panaikinus lietuvių laidojimo papročius, A. A. Regis buvo vienas iš pagrindinių Lietuvių bendruomenės kovotojų, kuris rašė peticijas, 1971 m. gegužės 23-ąją surengė masinę demonstraciją, pats vyko į Vatikaną, kol komunaliniai laidojimo tvarkos nuostatai buvo pakeisti ir grąžinta teisė laidoti pagal lietuvių papročius. Apie šiose kapinėse palaidotus lietuvius ir pastangas jas išsaugoti ateičiai tais pačiais 1971-aisiais jis išleido atskirą leidinį.

MLRS -- Mažosios Lietuvos išeivių visuomeninė politinė organizacija Šiaurės Amerikoje, kuri buvo  įsteigta 1953 m. Monrealyje (Kanada). Ji daug metų rūpinosi Mažosios Lietuvos reikalais, telkė JAV ir Kanados lietuvininkus, jiems atstovavo. MLRS 1954-1983 m. vadovavo Martynas Brakas.

Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis sudarydavo 30 narių Centro komitetą, kuris rinkdavo 7 narių prezidiumą. Prezidiumas rinko medžiagą Mažosios Lietuvos išlaisvinimo bylai. Buvo priimta nemažai deklaracijų, pareiškimų, įteikta arba pasiųsta laiškų Šiaurės Amerikos ir Europos šalių vyriausybėms, surengta paskaitų, konferencijų. 1983 m. sąjūdžio suvažiavimo rezoliucijoje pabrėžta Mažosios Lietuvos okupacija, genocidas, ryžtas kovoti ir skelbti pasauliui, kad Mažoji Lietuva yra lietuvių tautos žemė ir kad ji turi grįžti į būsimą Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Ar Kaliningrado pavadinimo jau nebevartosime?
2023-05-15

Praėjusį penktadienį Seimo nariai Vilius Semeška ir Paulė Kuzmickienė kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK) dėl Kaliningrado srities ir Kaliningrado miesto pavadinimo nevartojimo, pakeičiant jį Karaliaučiaus pavadinimu.

Pasak kreipimąsi inicijavusių Seimo narių, dabartinis esamas pavadinimas priklauso rusiškam naratyvui ir atsirado SSRS vykdant agresinius veiksmus Antrojo pasaulinio karo metu. Sovietų Sąjungos regionas buvo pavadintas seno bolševikų revoliucionieriaus Michailo Kalinino vardu. Po mirties Kalinino garbei jo vardu buvo pervadinta net keletas miestų. Kaliningradas tą vardą išlaikė iki šiol.

Seimo narys konservatorius V.Semeška įsitikinęs, kad karo Ukrainoje kontekste reikia peržvelgti pavadinimus, atsisakyti mūsų kalbai svetimų pavadinimų vartojimo. „Mes solidarizuojamės su kaimynais lenkais ir kviečiame lietuvių kalboje nenaudoti mums primestų, dirbtinų pavadinimų“, – teigė Seimo narys V. Semeška.

Tokios pat nuomonės yra ir Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė. Ji priminė, kad “Sovietų Sąjungai kaip karo grobis atitekusi Rytų Prūsijos dalis, pavadinta Kaliningrado sritimi, po Antrojo pasaulinio karo buvo priskirta Rusijos Federacijai. Čia niekada negyveno rusai, o Stalinas melavo apie istorines rusų žemes. Siekdama laiduoti regiono priklausomybę Maskva taikė ir kryptingą toponimikos politiką, buvo rusifikuoti vietovardžių ir vandenvardžių pavadinimai.

Atėjo metas nesitaikstyti su istorijos klastojimu, atsisakyti dubliuoto vietovardžių ir vandenvardžių vartojimo ir grįžti prie istorinės toponimikos – iš esmės sugrąžinti Karaliaučiaus kraštui baltiškąjį lingvistinį identitetą“, – kalbėjo ji.

Ruošiamasi Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio ir jo žmonos palaikų grąžinimui į Lietuvą
2023-04-25

Skaitytojus jau informavome, kad dar šiais metais į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Čikagos turėtų sugrįžti  Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio ir jo žmonos palaikai. Apie būtinumą sugrąžinti palaikus kalbama jau seniai, dar pernai teigta, kad palaikai negrįš, bet, įsikišus Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir didelėmis visuomenininkų pastangomis šiemet, kai minimos Klaipėdos sukilimo 100-osios metinės jo vado J. Budrio paskutinė valia pagaliau bus įvykdyta.

Neseniai Lietuvos premjerės Ingridos Šimonytės potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė (laidojimo komisija) šiam klausimui įgyvendinti. Joje – 14 asmenų, komisijai vadovauja Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Rolandas Kriščiūnas, anksčiau dirbęs Lietuvos ambasadoriumi JAV. Komisijoje – Užsienio reikalų, Kultūros, Finansų, Krašto apsaugos ministerijų atstovai, taip pat Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys ir kiti asmenys.          

Klaipėdos sukilimo vadas, tarpukario Lietuvos kontržvalgybininkas ir diplomatas Jonas Polovinskas-Budrys 1964 metais atgulė Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje, bet jo valia buvo būti palaidotam būtent Klaipėdoje.

Pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija Budrių šeimą užklupo Jungtinėse Valstijose, kur nuo 1936 m. J.Polovinskas-Budrys dirbo Lietuvos generaliniu konsulu ir beveik iki mirties atstovavo nepriklausomai Lietuvos vyriausybei tremtyje, nuolat viešai reikšdamas savo antisovietinę poziciją. Tad sovietų sistemai tai buvo labai nepalanki figūra, tuo metu net jo pavardė čia buvo tabu.