Įvyko tai, ko dar nebuvo -  įkurta nauja Respublika Lietuvoje. Paskutinę 2015 metų gegužės mėnesio dieną 52 Lietuvos piliečiai, kurių dauguma buvo iš Šiaulių, taip pat iš Panevėžio bei kitų vietovių, susibūrę grįžtančiame iš Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) „Busturo“ autobuse įkūrė „Tolminkiemio kelio respubliką“.

 

Su K. Donelaičio žodžiais

 

Respublikos prezidente vienbalsiai išrinkta Izolina Natalija Lingienė. Jai uždėta prezidentės regalija iš lietuviško gintaro ir į ją jau kreiptasi – „Jos Ekscelencija“.

Įdomiausia, jog ši respublika įkurta Lietuvos valstybėje, tačiau neužėmė ir nepretenduoja užimti jos teritorijos. Paskelbta, jog naujosios respublikos teritorija sutampa su autobuso sienomis, o jos piliečiai bus išsiskirstę po visą pasaulį. Paskirta ir taip pat visų vienbalsiai patvirtinta „Tolminkiemio kelio respublikos“ premjerė Jolita Donėlienė ir respublikos vyriausybė. Jos ministrais tapo šiauliečiai prof. Džiuljeta Maskuliūnienė, gyd. Liuda Bekerienė, aktorius Vladas Baranauskas, inžinieriai Boleslovas Vengrys ir Danielius Balčiūnas bei panevėžietis Steponas Kubeckas. Respublikos himnu patvirtinti K. Donelaičio žodžiai:

 

Kiekvienam daryti gera

Savo darbu ir žodžiu,

Visad elgtis taip, kaip dera,

Ir teisingas būt geidžiu.

Nekerštauti niekada,

Gyvo padaro gailėti,

Dievą, žmones jo mylėti –

Mano priedermė šventa.

 

Sudarytas ir valstybės iždas (apie 300 eurų) iš laisvanoriškų jos piliečių įnašų, kurį bus leidžiama papildyti visiems Lietuvos ir kitų valstybių piliečiams bei pozityvios veiklos įmonėms. Visa tai įvyko jubiliejinės – 30-osios Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus išvykos į Tolminkiemį metu.

Iš tikrųjų buvo ir ašarų. Jų daugiausia išliejo K. Donelaičio draugijos pirmininkė I. Lingienė, kol gavo vizas įvažiuoti į Rusijos teritoriją. Klaipėdos vizų centras tris kartus atmetė vizų prašymo anketas. Atsirado būtinybė pažymėti, jog mes buvome SSSR piliečiai. Perrašiusi pagal naujus reikalavimus, vėl surinkusi parašus, vėl užklijavusi nuotraukas ji važiavo į Klaipėdą vėl ir vėl, ir vėl... Pasiekė – visiems vizas gavo.

30-oji kasmetinė šiauliečių išvyka į Tolminkiemį (Čistyje Prudy) buvo išskirtinė. Jau įvažiuojant į Rusijos teritoriją sužinojome, jog ten negalima vežtis augalų su šaknimis. Skintas gėles įvežti galima, o vazonėliuose su šaknimis – ne! Per visas buvusias 29 išvykas visada buvo nuvežama ir pasodinama gėlių prie K. Donelaičio bažnyčios ir ant šalia ten esančių apleistų kapų. Keista – ko taip bijomasi šaknų? Gal todėl, jog ten išlikusi K. Donelaičio lietuviško žodžio šaknis vis dar gyva...

Prof. Džiuljeta Maskuliūnienė šioje kelionėje prie paminklinio akmens K. Donelaičio gimtinėje Lazdynėliuose kalbėjo, jog šioje žemėje dabar lietuviškumo yra tiek, kiek mes atvykdami jo atsivežame. O gal atvykę tik palaistome tuos lietuviškumo daigus, lyg mūsų ten sodintus ąžuoliukus, ir jie atsigauna.

 

Tradicinėje šventėje

 

Mūsų 30-ojo atvykimo į Tolminkiemį metu surengta srities vaikų literatūros ir muzikos popietė. Jie dideliais ir mažesniais autobusais atvyko iš įvairių Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities miestų. Visi dainavo, deklamavo lietuviškai. Kai kurie to krašto vaikų lietuvių folkloro ansambliai yra nuolatiniai Lietuvos Dainų švenčių dalyviai. 2014 m. gruodžio mėnesį Gumbinėje (Guseve) vykusiame vaikų lietuviškų dainų festivalyje dalyvavo per 300 srities švietimo įstaigose lietuvių kalbą ir etnokultūrą besimokančių moksleivių.

Mūsų atvykimo jubiliejinėje šventėje taip pat dalyvavo Lietuvos laikinasis konsulas Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje Vytautas Umbrasas, Kaliningrado regioninės lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas, poetė, vertėja lietuvių kalbos mokytoja Karaliaučiuje Rūta Daujotaitė-Leonova, kiti lietuvių kultūros puoselėtojai. Gaila, kad šiais metais K. Donelaičio muziejaus direktorė mūsų į bažnytėlę-muziejų, net pirmą kartą atvykusių, nors pasižiūrėti neįleido. Sakė – nebaigtas remontas, susitepsime kojas.

Susitikimas-koncertas vyko lauke šalia buvusios K. Donelaičio klebonijos. Koncerte šiltai įsikomponavo ir šiaulietės Elenos Ralienės kanklių muzika bei dainos. K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė apdovanojo vaikus, jų mokytojus Šiaulių „Rūtos“ saldainiais ir lietuviškomis knygomis.

Palikome tyliai per Tolminkiemį tekantį Šventainės upelį, kuris dabar vadinasi „Reka Russkaja“ ir keliavome tolyn.

 

Freskos atradimai

 

Kitas kelionės išskirtinumas mums buvo tai, kad galėjome pamatyti vieną žymiausių Europoje freskų. Mūsų kelionės gidu nuo Tolminkiemio iki Įsručio buvo Aleksas Bartnikas. Po įprasto kasmetinio gėlių padėjimo prie K. Donelaičio paminklo Gumbinėje (Guseve), jis mus nuvežė į senoviniame, tvarkingai restauruotame įdomios architektūros pastate įsikūrusią Gusevo žemės ūkio kolegiją. Jos aktų salėje išvydome puikią prof. Otto Haicherto freską „Karaliaus Fridricho Vilhelmo I susitikimas su kolonistais iš Zalcburgo Prūsijoje“ (tapyta 1912 m., restauruota 2008 m.), kurioje vaizduojamas kolonistų atvykimas į lietuvninkų gyventas vietoves po juos išnaikinusio maro.

Po Antrojo pasaulinio karo freska buvo užtinkuota, nudažyta ir ant jos nutapytas didžiulis Stalino (vėliau Lenino) portretas. Po 60 metų, vienos vokiečių ekskursijos metu, jos dalyvis pasidomėjo jam girdėtos tokios garsios freskos šiame mieste likimu. Apie ją niekas iš vietinių gyventojų nebuvo girdėję. Pradėjo ieškoti. Toje sienoje, prakalus tinką, pasirodė žmogaus akis. Po to Sankt Peterburgo ir Vokietijos restauratoriai atkūrė šį žymų istorinės ir meninės vertės kūrinį.

 

Jaudinantys susitikimai

 

Toliau privažiavome Įsrutį (Černiachovską), kuris iki 1944 metų buvo laikraščių ir knygų leidybos centras, jame veikė 18 spaustuvių. Sovietmečiu Černiachovskas buvo žinomas kalėjimu-ligonine, kuriame jau 1944 metais buvo įkalinti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariai, vėliau čia kalėjo disidentai – Petras Cidzikas, kunigas, vėliau tapęs kardinolu Vincentas Sladkevičius ir daugelis kitų. 

Pervažiavome aikštę, kurios vienoje pusėje puikavosi Leninas, o kitoje Michailas Barklajus de Tolis, škotų kilmės Rusijos imperijos karininkas, gimęs Pakruojo rajone, Pamūšyje 1757 m. Jis dalyvavo karuose su Osmanų imperija, Švedija, Prancūzija. Buvo Rusijos karo ministras. Paminklas Įsrutyje jam pastatytas 2007 metais.

Sekmadienį pradėjome „karalių mieste be karalių“ (A. Juozaitis) – Karaliaučiuje. Gidė – poetė ir vertėja Rūta Leonova. Ji yra išvertusi į rusų kalbą ir K. Donelaičio draugijos pirmininko Kazio Napaleono Kitkausko išleistą knygą „K. Donelaičio memorialas Tolminkiemyje“. Pastebėjusi, jog dabar vartojamas K. Donelaičio „Metų“ vertimas į rusų kalbą yra netobulas ir netikslus, ji išvertė kūrinį naujai ir jos vertimo knygą ruošiamasi išleisti. Sutarėme, kad naujos jos poezijos knygos sutiktuves surengsime Šiauliuose.

Šventiškai gilūs ir jaudinantys vaikščiojimai yra tais šaligatviais, kuriais vaikščiojo Imanuelis Kantas, universiteto įkūrėjai – Šv. Kazimiero sesers sūnus kunigaikštis Albrechtas ir vilnietis Abraomas Kulvietis, jo profesoriai Liudvikas Rėza, Stanislovas Rapolionis, studentai – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Jonas Bretkūnas, Pilypas Ruigys, Stanislovas Biržiškis, Kazimieras Alminas (žymus kalbininkas) ir daugelis kitų lietuvių kultūros švyturių. Karaliaučiaus miesto 750 metų jubiliejaus proga Lietuva šiam miestui padovanojo skulptoriaus Arūno Sakalausko ir architekto Ričardo Krištopavičiaus sukurtą Liudviko Rėzos skulptūrą. Prie jos prof. Džiuljeta Maskuliūnienė kalbėjo, jog jeigu ne L. Rėza, tai ir K. Donelaitis visai nebūtų niekam žinomas. Karaliaučiaus universiteto profesorius L. Rėza atkreipė dėmesį į Tolminkiemio pastoriaus raštus, išvertė juos į vokiečių kalbą ir abiem kalbomis paskelbė pasauliui. Malonu buvo pasėdėti ant suoliuko su lietuvišku užrašu „Šiauliai“ šalia L. Rėzos paminklo. Tokie suolai yra ir su kitų Lietuvos miestų pavadinimais, kurie parėmė šios skulptūros sukūrimą ir pastatymą.

Kelionės netikėtumas buvo rasti atviras Martyno Mažvydo klebonautos bažnyčios duris Ragainėje (Niemane). Kiek kartų anksčiau teko ten lankytis – jos visada būdavo užrakintos. Radome ne tik atviras duris, bet viduje mus lietuviškai pasitiko nuoširdus stačiatikių šventikas, kuris pasirodo esąs lietuvis.

Ši bažnyčia buvo statyta kaip katalikų, vėliau tapo reformatų. Per antrąjį pasaulinį karą į ją pataikė sprogmuo. Po karo bažnyčioje padarytos perdangos, pastatas suskirstytas į gyvenamuosius aukštus. Pirmajame aukšte buvo įrengtas baldų sandėlis, kuris ir dabar už buto aukščio patalpose įsikūrusios stačiatikių cerkvės sienos dar tebėra. Pastatas apleistas ir apgriuvęs, jo butuose gyvenimo sąlygos, kaip teko matyti, šiurpios.

 

Lietuviškumo šaknys

 

Visa sritis gerokai militarizuota – demonstruojami naujai pastatyti tankai ant pjedestalų, ant aukštų stelų karinių apdovanojimų ordinai, povandeninis laivas, torpedos, minos, lėktuvai, įvairiausia karo atributika. Esminis skirtumas nuo sovietmečio – šalia demonstruojamos karinės technikos, beveik visur yra ir stačiatikių cerkvės simboliai.

Šiais metais jau neberadome prieš 24 metus šiauliečio Danieliaus Balčiūno iniciatyva ir pastangomis kartu su Šiaulių „Bičiulių“ choru bei vietos mokytoja Aldona Simonavičiūte pastatyto katalikiško kryžiaus prie Martyno Mažvydo bažnyčios Ragainėje. Sako – papuvo.

Kryžių kalne prie Šiaulių kryžiai irgi supūva, tačiau jų nemažėja. Juos sovietmečiu statęs Mečislovas Jurevičius juokaudavo, kad jis jų nestato, o sodina – kai juos sunaikina, iš jų šaknų nauji pridygsta. Gal dar Martyno Mažvydo paliktos šaknys gyvybingos ir Ragainėje – išdygs naujas kryžius?

I. Lingienė, „Tolminkiemio kelio respublikos“ prezidentė, jau pažadėjo pavesti savo Vyriausybei tuo pasirūpinti...

 

Kazimieras Alminas, kelionės dalyvis

 

Kelionės dalyvio panevėžiečio Stepono Kubecko filmą apie šią kelionę galima pasižiūrėti čia: 

 

Nuotraukose - naujai įkurtos Tolminkiemio kelio Respublikos prezidentė Izolina Lingienė; Tolminkiemyje surengta Karaliaučiaus srities vaikų literatūros ir muzikos popietė. Jie dainavo, deklamavo lietuviškai