Spalio 24-25 dienomis kartu su Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos keletu narių ir pirmininke Vida Mickuviene  teko laimė pakeliauti poeto, dvasininko Kristijono Donelaičio keliais. Ilgokai užlaikyti saviškių, lietuvių Kybartų pasienyje, įvažiavome į Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Saulelė vis dar rieškutėmis barstė spindulius. Jais apšviesti, rudens nuauksinti bei kitomis spalvomis išdekoruoti medžiai, išsirikiavę pavieniui ar susibūrę pulkelin, lydėjo mus į istorinę Mažosios Lietuvos žemę.  

 

Pirmas sustojimas – Stalupėnai (Nesterovas). Atvėrėme namo, kuriame 1740 metais gyveno jaunuolis Kristijonas, duris. Šiame miestelyje jis dirbo kantoriumi. Pernai atrestauruotame pastate įsikūrusi biblioteka. Ant namo briliantine žaluma šviečia užrašas rusų kalba – K. Donelaičio vardo biblioteka. Mus maloniai pasitiko vyresnioji bibliotekininkė Angelina Čeriotkina ir  kitos darbuotojos. Kaip didžiai laukti svečiai buvome pasodinti prie stalo, pavaišinti kava, arbata, saldumynais. P. Angelina rodė K.Donelaičiui skirtą ekspoziciją, vardijo dovanotojus. Kartu su ja džiaugėsi ir mūsų kelionės vadovė V. Mickuvienė, kuri pernai dalyvavo jubiliejiniuose 300 metų renginiuose Karaliaučiaus krašte, skirtuose Poetui.  

 

Marijampoliečiai čia taip pat yra palikę nemažai dovanų. Šalia knygų su savo istorija glaudžiasi lietuviška verpstė, klumpės, skudučiai, kultūros atašė Romano Senapėdžio žmonos fotoaparato objektyvu įamžinta Tolminkiemio bažnyčia, kiti eksponatai. Mane sudomino ir Galinos Savenkovos eilių knygelė rusų kalba. Ji skirta K. Donelaičiui: Vertas atminimo, meilės. Kiekviename knygelės puslapyje įdėtos poeto gyventų vietų nuotraukos ir po jomis lietuviški užrašai. Įdomu tai, kad šios kūrėjos šeima kažkurį laiką gyveno Tolminkiemyje (Čystyje Prudy), tame pačiame name, kur ir pastorius K. Donelaitis. Poetė rašanti, jog ji džiaugiasi, kad  teko laimė gimti šiame name, kur gyveno lietuvių literatūros klasikas. Jis mylėjęs gamtą ir žmones, gražų gimtąjį kraštą, ir tikėdamas į Dievą, nešė savo kryžių, kentėdamas kaip šventasis. Bibliotekos vedėja padovanojo ir man poetės knygelę. Ji gyvena Stalupėnuose ir toliau kuria eiles, tarp jų ir skirtas didžiajam lietuvių šviesos nešėjui („prosvetiteliu“). Stalupėnų bibliotekoje vyksta daug renginių. Miestelio vidurinėje mokykloje yra lietuvių kalbos būrelis, kurį veda Tatjana Rodenko.  Jie vyksta į Lietuvą, draugauja su moksleiviais. Rengiami susitikimai su Karaliaučiaus srities poetais, rašytojais. Muzikos mokykla paruošė įdomią programą, apie Donelaičio metų laikus, aprašė papročius. Vaikams tai buvo labai įdomu kurti. Pati Angelina pasakoja, kad naujai ir artimiau susipažinusi su Donelaičiu labai jį pamilo. Mes padovanojome keletą LNRS [Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga] mėnraščio „Gintaro gimtinė“ numerių, kuriuose dalinamasi istoriniais šaltiniais apie poetą. Paskirti jam eilių posmai. O t.p. B. Kondrato II-ą knygą „Kūrėjų pėdsakais“. Mažoji Lietuva. Joje  surinkta ir kitokių įdomių žinių apie K. Donelaitį.

 

O  mes, pasisėmę iš dabartinių šio krašto žmonių meilės ir pagarbos lietuvių klasikui, Žmogui, Pastoriui, Kūrėjui, su pakilia nuotaika vykome į Karaliaučių. Pirmiausia čia mūsų laukė susitikimas Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate Karaliaučiuje (Kaliningrade) su naujai paskirtu generaliniu konsulu Olegu Skinderskiu ir ministru patarėju Vytautu Umbrasu. Jie  labai maloniai sutiko, priėmė, pavaišino. O kai pasijutome kaip namuose, tada  Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė V. Mickuvienė aptarė svarbius tolimesnio kultūrinio bendradarbiavimo klausimus puoselėjant, saugant, skleidžiant didžiojo lietuvių klasiko, dvasininko, žmogaus atminimą, dalinantis tuo, ką turim ir atveriant naujas pažinimo gelmes. Generalinis konsulas pasidžiaugė Kaliningrado srities kultūros ministerijos skiriamu dėmesiu ir parama. Pvz., paminėjo Sergejų F. Voskovščiuką, dovanai suremontavusį Ragainės bažnytėlę.  Didinti draugų būrį – būtų teisinga politika, - kalbėjo O. Skinderskis svarstydamas apie  bendradarbiavimą su Karaliaučiaus sritimi ir bendravimą su paprastais žmonėmis.

 

Po šilto priėmimo generaliniame konsulate vėl nesibaigiančiame automobilių judėjime vėžlio žingsniu, pasiekėme Katedrą. Nors jau buvo pasibaigę lankymo valandos, bet vaikščiojimas, buvimas šalio šio didingo praeitimi ir architektūra pastato, jo sienų artuma atvėrė kažkokius ypatingus, sunkiai suvokiamus jausmus. Nuovargis dingo, aplankė pakili nuotaika ir džiaugsmas. Nors ta Katedra, kurios kolegijoje mokėsi K. Donelaitis, po ją vaikščiojo ir meldėsi, buvo per II pasaulinį karą sugriauta ir atstatyta tik 1993 metais, bet ta paslaptinga trauka išlikusi. Pasimeldę prie Imanuelio Kanto kapo, atsisveikinome su šventove ir nakvynei vykome į Įsrutį (Černiachovską). Nakvojome Pedagoginio instituto bendrabutyje, už kurios suorganizavimą esame dėkingi šios mokslo institucijos lietuvių kalbos mokytojai Onai Druseikaitei. Jai palikome  Druskininkų krašto poetės, taip pat lituanistės Onos Alesiūtės-Bleizgienės poezijos rinkinį Saulėlydis, manydami, kad gal bus galima panaudoti ir šią lietuvišką lektūrą pedagoginiame darbe.

 

Gerai pailsėję, papusryčiavę, vedini gidės Svetlanos Koževnikovos, susipažinome su miestu. Miestas atsigauna, atnaujinami seni, senųjų lietuvių ir vokiečių statyti, dygsta nauji pritaikytos buvusiajam stiliui architektūros namai. Gidės pasakojimu, krašto gyventojai pasijutę, kad jau esantys šeimininkai ir galintys čia kurti savo ateitį. O iki 1993 metų vis dar buvo kalbama apie srities galimą prijungimą prie Lietuvos ar Vokietijos. Aplankėme Ansatrapio / Įsruties (vok. Instenburg) pilį, kurioje po II pasaulinio karo buvo įkurta pieninė, mašinų remonto įmonė. Jos apie 2000-uosius iš pilies teritorijos buvo iškeltos, pilis buvo palikta likimo valiai. Kultūros paveldui neabejingų žmonių grupelė organizavo visuomenines talkas, iš rūsių ir visos teritorijos išvalė šiukšles ir dabar jos atskiruose plotuose glaudžiasi menininkai, įkurta renginių salė. Įrenginėjamas  muziejus. Pabendravome su ten gyvenančiu ir kuriančiu dailininku Andriejumi. Jis papasakojo apie Nadruvą ir šios pilies istoriją. Menininkas savitai savo darbuose stengiasi atkurti istorinius laikotarpiuspritaikydamas XXI amžiaus gyventojams. Ši pilis 1881 metais buvo paversta kareivinėmis, joje stovėjo ir Lietuvių ulonų dvyliktojo pulko įgula. Greta pilies per I-ąjį Pasaulinį karą žuvusiems šio pulko kariams atminti „pulko draugai“ 1921 m. pastatė paminklą – stelą su užrašu joje bei raiteliu laikančiu ietį. Po II-ojo pasaulinio karo raitelis buvo nugriautas ir tik 2006 m. paminklas atnaujintas, atstatant ir raitelio skulptūrą. Prie paminklo uždegėme žvakes ir nusifotografavome. 

 

Taip pat nuvykome ir į menamą Herkaus Manto žuvimo vietą Narkyčiuose (Meždurečje). Sugriebėme lapus, uždegėme Mažosios Lietuvos vėliavos spalvų  žvakeles. Atsisveikinę su Svetlana ir padėkoję už įdomiai vestą ekskursiją, išsamiai pateiktą istorinę medžiagą, vykome į Gumbinę [Gusevą], pagerbti K. Donelaitį, prie jo paminklo padėti gėlių. Buvome maloniai nustebinti. Ten buvo jau sunešta daug žiedų ir didelė gėlių pintinėlė, papuošta Rusijos Federacijos ir Lietuvos vėliavėlėmis. 2004.10.25  mieste buvo atidengtas šis paminklas poetui ir dvasininkui. Miesto žmonės pasakojo, jog čia ryte, kaip kiekvienais metais, jau vyko renginys ir pagerbimo ceremonija.  

 

Su pakilia nuotaika vykome į Tolminkiemį (Čystyje Prudy) - K.Donelaičio tarnystės vietą, vienintelę, iki pat mirties. O čia jau  patekome į didžiulį renginį – tarptautinius  literatūrinius skaitymus.  Buvo susirinkę Karaliaučiaus srities kūrėjai – poetai, rašytojai ir svečiai iš Lietuvos, Lenkijos bei Baltarusijos. Buvo nuostabi šilta ir saulės spinduliais apipilta diena. Tolminkiemio bažnyčios teritorija pražydusi  įvairiaspalvių lapų kilimu. Tarp jų tiesėsi žalios sodrios žolės juostos. Medžiai dar margavo lapų apdarais. Žmonių klegesys, tarp jų  švelniai besisukinėjantis vėjas, akių paslaptingas spindėjimas  - viskas tarsi buvo sudėta į donelaitišką Metų laiką – rudenį. Dar gyvybingą, nepermerktą lietaus, dar sušildytą širdžių šiluma ir Žodžio šviesa. Visi buvo nustebinti mūsų netikėtu apsilankymu, o mes jų dėmesiu. Lenkų rašytojas Kšyštofas Šatravski (Krzysztof  Szatrawski) padovanojo knygą, o baltarusis Nikolaj Avramenko širdimi parašytą eilėraštį. Vaikščiojome muziejaus - buvusios klebonijos kambariais, gėrėjomės autentiškai atkurtais baldais, išpuoštais kukliais gėlių ornamentais, nudažytais tamsiai žalia spalva.  Nors bažnyčios pastato remontas dar neužbaigtas, bet muziejaus direktorė, gera mūsų vadovės draugė Liudmila Silova įleido mus į bažnyčią. Prie poeto, iškilaus dvasininko kapo padėjome gėlių ir žvakeles. Pasimeldėme. Akimirkai atrodė, kad  jis su mumis. Džiaugiasi, kad jo pamokslai, patarimai, meilė, rūpestis ir atjauta buvusi kaimo būrui reikalinga, gyva ir aktuali mūsų amžiaus žmogui. Tik čia buvo galima pajusti, koks stiprus tas ryšys laike, kokia jo galia. Jis – žemės sąžinė, atvėręs žinių ir meilės šaltinį ir apdovanojęs Žodžio turtais. (G. Savenkova). 

 

Dar artimiau pabendravę su K.Donelaičio muziejaus direktore L.Silova, supratome, kaip ji atsidavusiai rūpinasi, kad būtų deramai išsaugotas lietuvių klasiko, dvasininko atminimas. Čia taip pat padovanojome muziejui B. Kondrato II knygą „Kūrėjų pėdsakais“. Direktorė labai apsidžiaugė ir jau numatė, jog duos šios knygos tekstus, skirtus Mažajai Lietuvai, poetui S. Isajevui išversti į rusų kalbą. Pavaišinti ir dar kelionei gavę lauktuvių, išvykome namolei.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Alvyra Grėbliūnienė, Druskininkų literatė, 

Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė

 

 

Prie Stalupėnų K.Donelaičio bibliotekos;

Su Stalupėnų bibliotekininke Angelina Čeriotkina;

Karaliaučiaus konsulate, centre - konsulas Olegas Skinderskis, dešinėje - ministras patarėjas Vytautas Umbrasas;

Prie Tolminkiemio bažnyčios, iš kairės - straipsnio autorė, muziejaus vadovė L.Silova, V.Mickuvienė, N.Kvietkauskienė;

Prie klebonijos su B.Bartfeldu ir O.Dubovaja;

Gėlės ir žvakės K.Donelaičiui;

Literatai šurmuliuoja Tolminkiemyje.