Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

Krašto istorijos ir kultūros pažinimo klubui ALKAS – 50 metų
2017-03-06

Lietuvos kultūros darbų baruose - jubiliejus: prieš pusę šimtmečio, 1967 m. kovo 17 d. Vilniuje, Skaičiavimo mašinų specialiame konstravimo biure (SM SKB) inžinierių Stepono Lukoševičiaus, Edvardo Gudavičiaus ir Zenono Didžiulio iniciatyva buvo įsteigtas Kraštotyros - krašto istorijos ir kultūros pažinimo būrelis, vėliau tapęs klubu „ALKAS“. Klubo emblema tapo Stepo Lukoševičiaus nupieštas šv. Izidorius - sėjėjas, sėjantis kultūros grūdus į  inžinierių „dirvą“. Pirmajame būsimojo klubo susirinkime dalyvavo devyni SM SKB darbuotojai. 

Per 50 gyvavimo metų klubo pirmininkais buvo a.a. Steponas Lukoševičius (1967 - 1972 m. ir 1977- 2016 m.), Algimantas Budriūnas (1972 - 1976 m.), Gediminas Vanagas (1976 - 1977 m.). Labai gaila, kad savo įkurto klubo 50-mečio nesulaukė Stepas Lukoševičius, tiesiogine to žodžio prasme buvęs ALKO vedliu ir jo siela. 

Aukšto techninio ir intelektualinio lygio inžinierių kolektyvas neapsiribojo vien technine veikla - kūrybingi darbuotojai troško ir dvasinio peno. Todėl klubo narių būrelis greitai išaugo iki kelių dešimčių entuziastų sambūrio, o jo veiklos barai nuolat plėtėsi į vis naujas sritis. 

Pradžioje pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas į klubo narių bei kitų SKB darbuotojų savišvietą. Inžinierius technologas Edvardas Gudavičius, tuo metu Vilniaus Universitete neakivaizdžiai studijavęs istoriją, bendradarbiams skaitė paskaitas iš Lietuvos istorijos, vedė ekskursijas po Vilniaus senamiestį ir kitas istorines sostinės vietas. Taip pat aplankėme Knygų rūmus, Universiteto biblioteką, Lietuvos istorijos bei Vaizdo ir garso archyvus.

Maždaug tuo metu daugelis SM SKB darbuotojų įsigijo nuosavus automobilius, daugiausiai „zaporožiečius“, ir tai sudarė sąlygas aplankyti su mūsų krašto istorija susijusias vietas įvairiuose Lietuvos regionuose, o vėliau -  ir Rytprūsių žemėje, Baltarusijoje, Ukrainoje, net Lenkijoje.

Į keliones paprastai vykdavo 10 – 25 lengvųjų automobilių kolona ir būtinai – autobusas tiems, kurie netilpdavo į automobilius. Nuolatinis mūsų kelionių po Lietuvą dalyvis ir vadovas buvo a.a. profesorius Česlavas Kudaba, su didele meile ir užsidegimu pasakodavęs ne tik apie svarbiausias lankomas vietas – istorijos ir gamtos paminklus, bažnyčias, o autobuse – ir apie pravažiuojamus ežerėlius, kalnelius, miškus. Taip išvažinėjome Aukštaitiją, ypač Ignalinos kraštą, Žemaitiją, Dainavos, Pamario žemes.

O Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje lankėme Lietuvos kunigaikščių pilis ir didžiūnų rūmų liekanas, „antrąją“ Vytauto sostinę Lucką, pabuvojome Žalgirio mūšio lauke, Dariaus ir Girėno žuvimo vietoje Soldine, Krokuvoje. Mūsiškis, vėliau jau tapęs profesoriumi, Edvardas Gudavičius ir archeologas Napoleonas Kitkauskas, ilgametis klubo bičiulis, mums pasakodavo istorijas iš Lietuvos praeities, „pagraudenimus“ apie tą ar kitą svarbesnę vietovę, ir ne tik apie seną praeitį, bet ir apie nesenus sovietinius, paminklams dažniausiai nepalankius laikus. 

Klubo veikla buvo maksimaliai vieša. SM SKB koridoriuje klubas įrengė sieninius įstiklintus stendus, kuriuose nuolat skelbė informaciją apie ALKO veiklą:  numatomus renginius, jų ataskaitas bei nuotraukas, talpino S.Lukoševičiaus pieštus spalvotus plakatus, skirtus  reikšmingoms istorijos ir  kultūros sukaktims, taip pat jo ruoštą periodinį sieninį biuletenį „Mūsų kraštas“.   

1988 metais gegužės mėnesį, netrukus po Lietuvos Sąjūdžio įsikūrimo, ilgame Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos koridoriuje S.Lukoševičius su bendradarbiu Broniumi Bieliausku surengė plačią parodą apie ALKO veiklą – tada tikriausiai pirmą kartą klubas išėjo į viešumą už SM SKB ribų (aišku, neskaitant mūsų kelionių). Panašios parodos buvo surengtos Šiaulių inžinierių namuose, Mokslininkų rūmuose Verkiuose ir LR Seime. 

1989 m. didelėje Skaičiavimo mašinų gamyklos salėje klubas surengė Vasario 16-jai skirtą Lietuvos istorijos parodą, kurios eksponatus - XIX a. - XX a. pradžios lietuviškus leidinius, pinigus, pašto ženklų rinkinius, Nepriklausomos Lietuvos valstybinių apdovanojimų rinkinius, Sibiro tremtyje iš duonos pasigamintus rožinius, vaikiškame paltelyje po pamušalu išsaugotą prieškarinę Trispalvę iš namų atnešė bendradarbiai. Vėliau ši paroda buvo demonstruojama vilniečiams Konservatorijos salėje. Tikėtina, kad tai buvo pirmoji tokia paroda Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. 

Po 1991 metų sausio 13 d. sovietinės armijos įvykdyto Vilniaus televizijos bokšto ir tuomečio Televizijos komiteto puolimo buvo organizuotas klubo narių naktinis budėjimas prie LR Seimo, kuris truko 3 mėnesius – iki trumpesnių ir šviesesnių pavasario naktų. 

1984 - 1986 m. ALKAS talkino N. Kitkauskui tyrinėjant Vilniaus Katedros rūsius po Sąjūdžio suvažiavimo 1988 m. tikintiesiems atidavus Katedrą, talkininkai valė šv. Kazimiero koplyčią. 1987 - 1995 metais klubo nariai talkino atkasant Vilniaus Žemutinės pilies pamatus, kurie buvo sulyginti su žemės paviršiumi, kad nebūtų žymės, kur kadaise stovėjo Žemutinė Vilniaus pilis. Taip pat buvo dalyvauta atkasant sovietmečiu susprogdintą ir užkastą Trijų Kryžių paminklą Vilniuje.  S.Lukoševičius dalyvavo ruošiant Valstybinį įstatymą apie Valdovų rūmų atstatymą. 

Minint Kristijono Donelaičio  (1714 - 1780) gimimo 275 - ąsias metines (1989 m.), jo gimtinėje Lazdynėliuose ALKO klubas pasodino 275 ąžuoliukus, kuriuos iš Marijampolės atvežė girininkas Algis Paltanavičius. 

Atskirai reikia paminėti gausias talkas tvarkant Kristijono Donelaičio bažnyčią ir jos aplinką Tolminkiemyje vieną - du kartus kasmet, kuriose dalyvaudavo net per šimtą talkininkų - klubo narių, jų šeimų ir draugų. Dažnai talkos būdavo derinamos su kitais Tolminkiemio bažnyčios ir K.Donelaičio sodybos atstatymo entuziastais iš Šiaulių, Marijampolės, kitų Lietuvos vietų.

Būtina prisiminti, kad 1992 - 2014 metais  S.Lukoševičiaus iniciatyva buvo leidžiamas laikraštis „Donelaičio žemė“, kuriame nemažai buvo rašoma ir apie ALKO veiklą, ir tarp kurio autorių būdavo ir alkiečių. Laikraščio leidybą vėliau perėmė architektas Napoleonas Kitkauskas, o šiuo metu leidinys žurnalo formatu keturis kartus per metus leidžiamas Marijampolėje. 

1995 metais Lazdynėliuose buvo atidengtas K. Donelaičio gimtinės paminklinis akmuo, o Tolminkiemyje talkinome išvalant ir atstatant K. Donelaičio klebonijos pastatą. 

Įgyvendinome idėją panaudoti ALKO keliautojų „gamybinę jėgą“ ir konstruktorišką patirtį kokretesniems darbams. Paruošėme brėžinius perkeliamiems į Rumšiškių buities muziejų Griškabūdžio pastatams ir Priekulės vėjiniam malūnui. Ruošiantis Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejui išvalėme senąją observatoriją, sutaisėme jos bokšto laikrodį, nuo realių mėginimų pasisavinti išgelbėjome senuosius teleskopus. 

ALKO klubas surengė šventinius vakarus - kompozitorių Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Miko Petrausko gimimo šimtmečių minėjimus, Šiaulių 750 metų, Vilniaus Universiteto įkūrimo 400 metų sukakties ir ALKO klubo 15 - mečio progomis Muzikos ir teatro akademijoje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Mokslininkų rūmuose Verkiuose.

Klubo veikloje aktyviai dalyvavo ne tik SM SKB darbuotojai, bet ir jų šeimų nariai bei draugai. Klubas buvo atviras visiems geros valios žmonėms. Gausiame ALKO klubo bičiulių būryje matėme kalbininkų, etnologų, filosofų, muzikų, istorikų, architektų, archeologų, dailininkų, kraštotyrininkų, skulptorių, aktorių. 

Būtina priminti, kad apie pusę savo gyvavimo laiko ALKUI teko dirbti nepalankiomis sovietų valdžios ir jos „ideologinės priežiūros“ sąlygomis. Ta proga geru žodžiu reikia prisiminti klubo vadovą S.Lukoševičių, sugebėjusį laviruoti tarp „ne visiškai leidžiamo“ ir „griežtai draudžiamo“, klubo veiklą kreipti tokia kryptimi, kad bent formaliai sovietų ideologai neturėtų prie ko prikibti.

Klubas aktyvios veiklos jau nebevykdo, tačiau jo nariai ir draugai kasmet po kelis kartus susitinka „Stiklių“ kavinaitėje Vilniuje, pabendrauja, prisimena ilgametę ALKO veiklą, o dabar - ir S.Lukoševičių, stengiasi toliau palaikyti tą kažkada užsimezgusį tvirtą dvasinį ryšį. 

 

 

 

Sprendimas: www.arius.lt