Nusilenkėme Mažosios Lietuvos šviesuoliams Kristijonui Donelaičiui ir Liudvikui Rėzai
2018-06-13

Ankstyvo ryto vėsą sušildžiusių pirmųjų saulės spindulių ir K.Donelaičio „priedermės“ žodžių palydėti, per 50 žmonių komanda leidomės į kelionę „Misija-Mažoji Lietuva“ .

Pro Stalupėnus (Nesterovą) pasukome  Lazdynėlių – K.Donelaičio gimtinės link. Pasodinome ar atsodinome, nes  kai kurie ąžuoliukai buvo nupjauti, dešimt ąžuoliukų. Žemė, ištroškusi vandens, kieta, molinga - ar ji priims mūsų ąžuoliukus? Prakaitavo vyrai kasdami gilesnes duobes, į kurias pripylėme daug vandens ir  Lietuvos žemių. Prižadėjo Gumbinės (Gusevo) lietuviai juos prižiūrėti, palaistyti. Sudainavome dainą „Nesprok, žalias ąžuolėli“ ir padėję gėlių bei uždegę žvakutes prie paminklinio akmens klausėmės Šiaulių universiteto profesorės Džiuljetos Maskuliūnienės pasakojimo apie XVIII a. poeto sąsajas su šiandienine literatūra. Pasigrožėję jau beveik prieš trisdešimtmečius sodinta ąžuolų giraite, skubėjome į šventę Tolminkiemyje.

Alina Šalavejienė rašė: „ Jaudinantis, įsimintinas ir išskirtinis buvo  apsilankymas Tolminkiemyje. Kaip ir kasmet šiauliečiai sutvarkė kapelius prie  muziejaus-bažnytėlės, kuri atstatyta 1979 m. Jos vidų Izolina N. Lingienė išpuošė iš Lietuvos atvežtais pavasariniais gėlių žiedais. Vėl vyko gražus susitikimas su lietuviškas šaknis turinčiais vaikais, suvažiavusiais iš įvairių Karaliaučiaus krašto miestų į literatūros ir muzikos  šventę „Viešnagė pas Donelaitį“. Lietuviškų mokyklų Karaliaučiaus krašte nebėra (lietuvių ten liko vos 1,1 proc.), todėl dainas, poezijos posmus, kuriuos jie dovanoja atvykusiems iš Lietuvos, mokosi tik popamokiniuose būreliuose su mokytojais entuziastais.

Karaliaučiaus 35-tojo licėjaus mokytojas Algirdas Karmilavičius („ krašto siela ir variklis“-taip rašė spauda) pristatė visus atlikėjus, jiems  ir jų mokytojams įteikė padėkas. Nuoširdžiai skambėjo lietuvių poetų eilės, dainos (net sutartinės ), kanklių garsai. Už jaudinančias akimirkas vaikams ir jų mokytojams dovanojome knygas, suvenyrus, saldainius. Džiugu, kad šiais metais Tolminkiemyje dar susirinko to krašto jaunimas, atsivežęs lietuvišką žodį, nors visą laiką sklando mintis apie jo tęstinumą (ar dar bus, ar ilgai, o  kaip po dešimtmečio?).

Šių metų mokinių pasirodymą vainikavo malonios staigmenos – K.Donelaitis skambėjo prancūziškai ir ispaniškai. Karolinos Masiulytės-Paliulienės versti „Metai“ dar laukia spaustuvės - ji paskaitė ištrauką iš „Žiemos rūpesčių“, o vertėja Carmen Caro Dugo, K.Donelaitį paskelbusi ispaniškai jau 2013 m., pateikė „Rudens gėrybių“ ištraukėlę. Po skaitymų susirinkusius pasveikino Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Karaliaučiuje kultūros atašė Raminta Gecevičienė, keturis  dešimtmečius vadovaujanti K.Donelaičio muziejui Liudmila Silova, K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius, Karaliaučiaus srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas.

Po renginio kriptoje kasmet lankomas Kristijono Donelaičio kapas, pamerkiamos lietuviškos gėlės, Poeto atminimas pagerbiamas tylos minute, aktorius Vladas Baranauskas pratęsė „Metų“ skaitymą - šį kartą skambėjo originalus lietuviškas žodis.“

Atsisveikinę, „pakrautais akumuliatoriais“ leidomės kelionėn į Gumbinę. Prie paminklo padėjome lietuviškų gėlų, uždegėme žvakutes. Šalia esantis skverelis gražiai sutvarkytas. Šiame mieste K.Donelaitis buvo pakrikštytas ir ne kartą lankėsi. Iš ten pasukome į Karaliaučių.

Kitos dienos ryte iš Įsruties (Černiachovskio) atvyko Aleksas Bartnikas, supažindino mus su Karaliaučiaus miestu, jo įžymybėmis. Sužinojome daug istorinių dalykų, kurie rašytiniuose šaltiniuose net neužfiksuoti.

Prie Liudviko Rėzos paminklo organizavome mini konferenciją. Pranešimą skaitė Lietuvos Edukologijos universiteto prof. Nijolė Leonora Kašelionienė, kuri sujungė prof. Liudviko Rėzos darbus ir kūrybą su Kristijonu Donelaičiu. Šiais metais sukanka 200 metų nuo K.Donelaičio „Metų“ pirmojo  Liudviko Rėzos leidimo. Aktorius Vladas Baranauskas paskaitė išlikusias L.Rėzos eiles.

Grožėjomės atstatomu ir tvarkomu Karaliaučiumi. Katedroje mūsų laukė gidas, kuris supažindino su 1994-2005 m. restauruota katedra, jos istorija. Klausėmės vargonų muzikos koncerto, aplankėme Imanuelio Kanto kapą.

Per gerą pusdienį daug ko ir nesuspėjome pamatyti. Mūsų autobusas pasuko Įsruties link. Važiuodamas kartu su mumis Aleksas Bartikas visą kelią kalbėjo apie pravažiuojamas vietoves, pro autobuso langą Narkyčiuose pamatėme kalvą, kurioje 1273 m. žuvo prūsų vadas Herkus Mantas.

Toje vietoje lietuviai daugiau kaip prieš porą dešimtmečių H.Mantui pastatė paminklinį akmenį -  "Sukapotą žaltį". Keletą paminklų matėme ir Įsrutyje (gražus paminklas  Barklajui de Toliui, jis ten lankėsi, o gimė Lietuvoje).

Iš ten pasukome Ragainės (Nemano) link. Stabtelėjome prie 1397-1409 m. statytos Ragainės pilies griuvėsių. Pakilus į Mažvydo kalnelį, mus nustebino gražus, naujai pastatytas  metalinis kryžius, kurio statybą organizavo Tilžės (Sovietsko) kunigas Anupras Gauronskas  visų parapijiečių lėšomis. Kalbant su juo telefonu, jis sakė, kad buvo gėda dėl vamzdyje įkišto  medinio kryžiaus. Liepos 1 d. 12.00 val. Ventos bažnyčioje kunigas švęs savo 80-tį.

Pasilabinome ir su stačiatikių šventiku, kvietė užsukti, bet vėl tas skubėjimas. Kalnelis tvarkomas, Lietuvos konsulas Tilžėje Bronius Makauskas, remiamas Ragainės mero kitais metais žada pastatyti menišką medinį kryžių ar koplytstulpį. Tilžėje  nors trumpam prisilietėme prie Vydūno, kurio  pėdos įmintos miesto akmenėliuose. Dalis tų akmenėlių parvežta į Šiaulius ir paklota prie Povilo Višinskio paminklo.

Šiaulių universiteto studentė Ieva Kadžiulytė rašė: „Šis savaitgalis man buvo it poezijos pavasario šventė, nes poema „Metai“ buvo perskaityta prancūzų ir ispanų (žinoma, ir lietuvių).Taip pat kelionės pabaigoje gavome dovanų - knygų. Man, filologijos studentei, knyga yra viena iš vertingiausių dovanų. Taigi ne tik Kristijono Donelaičio dvasia, bet ir poezija mane lydėjo visą savaitgalį.“

Kita studentė Gertrūda rašė taip: „Skirtingo amžiaus, išsilavinimo, profesijų, pomėgių žmonių grupė, kurią vienija K.Donelaičio kūryba. Tai perša mintį, jog nebūtina būti literatūrologu, kad pajustum artumą poeto kūrybai. Kiekvienas gali atrasti savitą santykį, ir štai dar vienas nenuginčijamas teiginys, kad mūsų tautoje Donelaitis vis dar gyvas, vis dar nesvetimas, vis dar mylimas didžiulės žmonių grupės visoje Lietuvoje. Dėl šios priežasties, mano manymu, būtina plėsti Kristijono Donelaičio draugijos gretas, stengtis kuo labiau viešinti jos veiklą, nes kiekvienas, bent trumpam su draugijos veikla susipažinęs, žmogus parneša savo šeimoms, giminaičiams, draugams po bent kruopelę Kristijono Donelaičio šviesos.

Ir visiškai nebaisu šį procesą taip poetiškai pavadinti šviesa. Iš tiesų, draugijos nariai, o ypač nepailstanti vadovė Izolina neša kitiems kultūros šviesą. Mokyklose mokiniams ir mokytojams reikėtų bent kruopelės tos šviesos. Pirmą kartą po kelionės ir dabar norisi pasidžiaugti, kad man atsirado galimybė pajusti bent dalelę poeto buvusio gyvenimo pulso, parsivežti bent trupinėlį tos pačios šviesos savo šeimai, giminaičiams, draugams.“

Studentės Ieva, Gertrūda ir moksleivė Unė dėkoja geradariams Stanislavai Krugiškienei ir Broniui Krištupaičiui už 100 eurų dovaną - paramą. Visi dėkojame  už didelę paramą „Šiaulių kraštui“, Šiaulių savivaldybei, galėjusiai skirti kelionei 80 eurų, taip pat „Rūtos“  saldainių fabrikui už dovanotus saldumynus, „Saulės delta“, LKF, Šiaulių krašto leidyklos direktoriui Hubertui Smilgiui už dovanotas knygas, vilnietei Laimai (pavardės nepasakė), traukinyje paaukojusiai 10 eurų vaikams saldainių pirkimui.  Ačiū visiems talkos-šventės nuostabiems dalyviams ! Jeigu dvasioje sustiprėjome, pasidžiaugėme vieni kitais, pašviesėjome ir šviesą paskleidėme kitiems-tikslą pasiekėme.

K.Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė  Izolina Natalija Lingienė