Lietuvos ir išeivijos evangelikų liuteronų vadovas kunigas Adomas Gelžinius
2022-04-19

Prieš 120 metų, 1902 m. balandžio 19 d. Lamsočiuose (Kiškių vls., Šilutės / Šilokarčemos aps.) gimė Adomas Gelžinius, Mažosios Lietuvos ir išeivijos visuomenės veikėjas, spaudos bendradarbis, evangelikų liuteronų kunigas, paskutinis Nepriklausomos Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos viceprezidentas, Lietuvių sinodo senjoras, išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios Garbės senjoras.
Adomas Emilis Gelžinius gimė apsišvietusių ūkininkų Martyno ir Ilžės Gelžinių šeimoje. Užaugo Priekulės parapijos Venckų kaime, kuriame tėvai įsigijo 20 ha ūkį su malūnu, mokėsi Venckų liaudies mokykloje, buvo Priekulės jaunųjų draugijos „Viltis“ ir evangelikų liuteronų parapijos dūdų orkestro narys, vaidino jaunimo būrelyje.
Po Pirmojo pasaulinio karo jis lankė Priekulėje įsteigtus lietuvių kalbos, o 1926 m. Klaipėdoje – kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio nuo 1921 m. organizuotus brandos kursus, kuriais lietuvininkų jaunimas rengtas aukštesniems mokslams.

Išlaikęs brandos atestato egzaminus, surinkimininkų tėvų skatinamas, A. Gelžinius 1927 m. pradėjo studijas Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune. Humanitariniame fakultete klausėsi pedagogikos, psichologijos, filosofijos paskaitų. 1928 m. buvo išrinktas studentų draugijos „Mažoji Lietuva“ pirmininku.
Dar studijuodamas tarnavo Batakių evangelikų liuteronų parapijos vikaru (1929 m.), Žvyrių (Skirsnemunės) parapijos administratoriumi, kartu aptarnavo ir Sudargo parapiją (1930 m.).
1930 m. rugpjūčio 26 d. A. Gelžinius vedė iš Virbalio kilusią Martą Hakaitę (1901–1981), užaugusią gausioje pasiturinčio ūkininko, Virbalio evangelikų liuteronų parapijos tarybos nario Hermano Hako (1865–1941) šeimoje. Susilaukė dukters Tamaros Rūtos (1931–2019).
Baigęs studijas VDU (diplominio darbo tema „Surinkimų įsigalėjimas Mažojoje Lietuvoje ir jų reikšmė bažnyčios, politiškame ir tautiškame gyvenime“), A. Gelžinius 1931 m. birželio 7 d. Kaune buvo įšventintas kunigu (VDU diplomas įteiktas 1931 m. birželio 9 d.). 1931–1941 m. jis buvo Kretingos evangelikų liuteronų parapijos klebonas, kartu aptarnavo Palangą, Būtingę, Gargždus, Darbėnus, Švėkšną, Telšius, dėstė tikybą Klaipėdos amatų mokykloje, o nuo 1936 m. skaitė tikybos dėstymo metodikos kursą Klaipėdos pedagoginio instituto studentams. Institutas 1939 m. kovo 23 d. perkeltas į Panevėžį, o tų pačių metų lapkričio 27 d. – į Vilnių.
1937 m. gruodžio 19 d. Kaune sušauktame Lietuvių evangelikų liuteronų sinode kunigas A.Gelžinius buvo išrinktas LELB Lietuvių sinodo senjoru ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos viceprezidentu. Šias pareigas ėjo iki 1941 m. sausio pabaigos, kai faktiškai visa Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovybė iš sovietų okupuotos Lietuvos pasitraukė į Vokietiją, paskutiniame Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos posėdyje 1941 m. sausio 31 d. pavedusi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai vadovauti Lietuvoje pasiliekančiam kunigui Erikui Leijeriui (1906–1951), paskyrusi šį naujuoju visos bažnyčios senjoru (vyskupu).
Pasitraukęs į Vokietiją, A. Gelžinius kunigavo Prašnico (vok. Praschnitz) parapijoje, pietryčių Prūsijoje (dab. Pšasnyšas, Mazovijos vaivadija, Lenkija), 1943 m. buvo paimtas į kariuomenę. Po karo rūpinosi sielovada pabėgėlių stovyklose Vakarų Vokietijoje, su Fricu Šlenteriu (1905–1986) Liubeke 1947 m. leido vieną pirmųjų tremtinių lietuvių evangelikų laikraščių „Evangelikų kelias“.
Jis svariai prisidėjo organizuojant išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčią, buvo jos vyriausiosios tarybos ir šios prezidiumo narys, 1967 m. išrinktas išeivijos bažnyčios Garbės senjoru. Aktyviai bendradarbiavo „Keleivyje“, „Svetyje“, „Lietuvos pajūryje“, „Mūsų sparnuose“ ir kituose išeivijos leidiniuose, o taip pat Vokietijos bažnytinėje spaudoje.
Iki pensijos 1969 m. a. Gelžinius kunigavo Vokietijos bažnyčios parapijose Žemutinėje Saksonijoje: Voltvyše, Veltheime ir Braunšveige (Woltwiesche, Veltheim-Ohe, Braunschweig), papildomai aptarnaudamas išeivijos lietuvių evangelikų liuteronų parapijas. Iki 1986 m., kol leido sveikata, reguliariai bent kartą per mėnesį laikė lietuviškas pamaldas, daugiausia Zalcgiteryje-Lėbenštete (Salzgitter-Lebenstedt).

Daugiau nei trisdešimt metų kunigas Adomas Gelžinius dalyvavo kasmečiuose Pasaulio Liuteronų Sąjungos vokiečių nacionalinio komiteto suvažiavimuose, kuriuose drauge su estų, latvių, vengrų ir lenkų išeivijos bažnyčių delegatais atstovavo sovietų pavergtų šalių liuteronams. Lankėsi ir išeivijos evangelikų parapijose už Atlanto. 1974 m. Braunšveige išleido vertingą studiją vokiečių kalba „Lietuvos liuteronų bažnyčia“ („Lutherische Kirche Litauens“).

Sulaukęs aštuoniasdešimt šešerių, po sunkios ir varginančios ligos A. Gelžinius mirė 1988 m. birželio 22 d. Braunšveigo ligoninėje. Birželio 28 d. Jis buvo iškilmingai palaidotas Veltheimo, kuriame buvo kunigavęs beveik septyniolika metų, kapinėse šalia žmonos. Atsisveikinti su velioniu į kapines susirinko apie šimtas žmonių, laidotuvių apeigoms vadovavo kunigo A.Gelžiniaus įpėdinis Braunšveigo Šv. Tomo evangelikų liuteronų parapijoje kunigas Akselis Langas ir išeivijos lietuvių evangelikų liuteronų kunigas Fricas Skėrys iš Manheimo. Laidotuvėse dalyvavo aštuoni kunigai, Vokietijos ir išeivijos bažnytinių organizacijų atstovai, tarp jų išeivijos kunigas Martynas Klumbys iš Bensheimo ir velionio žmonos sūnėnas kunigas Alfredas Franckaitis iš Vėrbleko. Paguodos žodžius šeimai ir artimiesiems perdavė Lietuvos ir išeivijos evangelikų liuteronų bažnyčių vadovai.

Kęstutis Pulokas