Muzikologė, tradicinės muzikos atlikėja, folkloro tyrinėtoja, rinkinių autorė ir pedagogė dr. Dalia Vaicenavičienė gerai žinoma ir kaip Mažosios Lietuvos krašto dainų atlikėja ir populiarintoja. Apie savo kūrybinę veiklą ji mielai sutiko papasakoti ir mūsų skaitytojams.
- Esate kilusi iš Utenos krašto, nors nuo trejų metų gyvenate Vilniuje. Kas lėmė Jūsų pasirinkimą studijuoti B. Dvariono ir J. Talllat-Kelpšos mokyklose ir visą gyvenimą susieti su muzika?
- Muzika man rūpėjo nuo mažumės. Dainuodavo šeimoje per įvairias šventes ar šiaip savo malonumui. Mano mama, pradinių klasių mokytoja, taip pat vis man dainuodavo visokias vaikiškas daineles, o aš noriai kartodavau ir tuo džiaugdavausi. Močiutė turėjo labai gražų balsą, net solo giedodavo Tauragnų bažnyčioje, o su pavasarininkių choru 1930 m. dalyvavo pirmojoje Dainų šventėje Kaune. Darželyje muzikos vadovė buvo labai linksma ir kūrybinga, visi noriai ir smagiai dainavom.
Greit panorau lankyti muzikos mokyklą, groti pianinu, dainuoti chore. O muzikos – tautų, stilių, paskirties įvairove mane sudomino netradiciškai muzikos istorijos pamokas vedanti mokytoja K. Kuzmaitė – B. Dvariono muzikos mokyklos ,,legenda“. J. Tallat – Kelpšos aukštesniojoje mokykloje mokiausi muzikologijos. Tuo metu itin susidomėjau folkloru, įsiliejau į puikaus tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto ansamblio gretas – keliavom, dainavom, grojom, rinkom folklorą – tiesiog juo ,,sirgom“ – tokioj jaunystėj.
Muzikos akademijoje tęsiau muzikologijos studijas, pasirinkau folkloro specializaciją baigiamajam darbui rašyti. Lietuvių liaudies pasakų su dainuojamaisiais intarpais temą tęsiau ir savo disertacijoje. Šalia muzikologinių studijų nuolat dainavau, grojau kanklėmis, lamzdeliu, koncertavau šurmulingame ir labai pakiliame devintojo ir dešimtojo dešimtmečių folkloro judėjime. Iš ten - brangiausi lig šiol draugai, iš ten ir užtaisas tęsti muzikinio folkloro populiarinimą – dirbti su vaikais ir jaunimu, nuolat gilintis į ypatingai turtingą mūsų palikimą.
- Esate etnomuzikologė, folkloro pedagogė. Kas tai yra etnomuzika, ar jai skiriama pakankamai dėmesio?
- Etnomuzika yra labai didelis, tiesiogiai su žmogaus gyvenimu jo gimtoje aplinkoje, su jo bendruomene susijęs kultūrinės raiškos laukas, kuriame žmogus nuo pat užgimimo iki išlydėjimo anapusybėn. Etnomuzika bendruomeniška jausmų kalba, galinti priminti kas mes, kodėl mes tokie ar kitokie. Čia įspaustos ištisų kartų poetiškos ar kasdienio gyvenimo-išgyvenimo mintys, natūraliai kintančios, atspindinčios bendruomenei ar žmogui svarbius dalykus.
Etnomuzikoje yra įlydytas kiekvienos tautos savitumas, temperamentas, gyvenimo apmąstymai, elgesio didaktika. Etnomuzika visų tautų tradicinėse kultūrose paliesdavo kiekvieną, net jei jie ir nebūdavo aktyvūs jos atlikėjai. Man, muziką mylinčiai ir ją vertinančiai muzikei atrodo, kad ir šiandien taip natūralu prisijungti su savu balsu prie jos sklaidos, atgaivinimo, nes tai sava, artima ir labai turtinga. Tik tam turtui pažinti, perimti ar kūrybingai jį tęsti, nutrūkus natūraliai tradicijai, reikia daug pastangų.
Deja, muzikiniam folklorui, kaip ir visai etninei kultūrai, yra skiriamas labai mažas dėmesys tiek vidurinėse mokyklose, tiek auštosiose, tiek bendresniuose kultūros renginiuose. Dažnai tai nepailstančių entuziastų triūsas, stengiantis etnine muzika sudominti vaikus, jaunus žmones ar miestų, miestelių švenčių dalyvius, supažindinti su jos autentiškomis formomis užsienio svečius.
Esant folkloro bendruomenės renginiuose, didesniame bendraminčių būryje, tikrai galime pasidžiaugti, kad skamba daug liaudies dainų, šokami šokiai, dėvimi tradiciniai kostiumai, leidžiami dainynai, tačiau kitokiuose susibūrimuose liaudies daina vis dar labai reta viešnia, žmonės nenoriai jungiasi dainuot, nebemoka net pačių populiariausių liaudies dainų žodžių – nebent ,,Du gaidelius“ iš vaikystės gerai atmena.
Liūdina ir piktina, kad dar daug dar yra nusistatymo, kad liaudies muzika – neaktualios senienos. Bet kultūroje daug senienų – klasikinėje muzikoje irgi daug senienų, bet noriai klausoma jų tėkmių, mėgaujamasi jų sukeliamomis emocijomis, nediskutuojame dėl vertės ar pastangų tai atlikti.
- Renginiuose dažnai atliekate Mažosios Lietuvos muziką, dainas, buvote su savo studentais paruošusi specialią programą, kurios metu pristatinėjote ir Kristijoną Donelaitį. Kaip gimė idėja tai parengti?
- Mažosios Lietuvos dainos yra ypatingos. Jų nėra daug išlikę, daugiausiai vartomi yra Liudviko Rėzos ir Christiano Barčo dainų rinkiniai. Jų melodijos ir tekstai skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų. Ypač įvairios Mažosios Lietuvos dainų dermės, dažnai dainos platesnės apimties, skamba įmantrus vienbalsumas. Žodžiuose girdime ir žvejų gyvenimo atspindžius, paminėtas konkrečias to krašto vietoves, kiek kitokią jaunimo, meilės dainų poetiką, savitesnes mažybines formas.
Ypatingai jautriai jos skamba pritariant kanklėmis, kuriomis buvo muzikuojama ir šiame krašte. Esu laiminga, kad pažintis su Mažosios Lietuvos dainomis prasidėjo Evaldo Vyčino vadovaujamame ,,VISI” ansamblyje. Dainavome, kankliavome, koncertavome. Yra išleista šio kolektyvo atliekamų L. Rėzos dainų kompaktinė plokštelė.
Vadovaudama Vilniaus kolegijos jaunimo kolektyvui ,,Želmuo”, norėjau studentus supažindinti su kuo įvairesniu Lietuvos folkloru, kuo daugiau sieti etnokultūriniu kontekstu ar istorine aplinka. Taip gimė programa, kurioje buvo skaitomos ištraukos iš Kristijono Donelaičio ,,Metų” apie vestuves. Jas keitė tai tematikai artimos Mažosios Lietuvos dainos. Ne viena studentė dėl šios programos išmoko groti kanklėmis. Programos ruošimo metu domėjomės K. Donelaičio laikmečiu, Mažosios Lietuvos tradiciniais rūbais, pagal galimybes stengėmės apsirėdyti.
- Kur rodėte savo programą, kas buvo jos žiūrovai ir kaip šie pasirodymai buvo priimti?
- Šią programą rodėme Vilniaus Kirtimų kultūros centre, o dainų pluoštus atlikdavome savo koncertuose, folkloro festivaliuose. Smagu, kai žiūrovai džiaugiasi parengtomis programomis, ploja, atneša gėlių, domisi pasirinkimo motyvais, tačiau didžiausias pasiekimas, mano galva, yra tai, kad nemažas būrys jaunų žmonių išmoko šias dainas mintinai, pažino jų melodijas ir tekstus, tai tapo gražia ir prasminga jų kultūrine patirtimi.
- Neretai savo pasirodymuose pritardama kanklėmis atliekate ir Liudviko Rėzos dainą “Jau aušta aušrelė” bei kitus jo kūrinius. Kuo jus žavi L. Rėzos dainos, ar dažnai jas tenka atlikti?
- Man L. Rėzos dainos labai artimos. Jas nuolat dainuoju, kankliuoju, moku jų daug mintinai. Aš jas laikau mūsų folkloro aukso fondu, kur daug savitų spalvų – ypač ir šiandien artimo graudaus liūdesio, ypatingai jautrios poetikos. Jei noriu parodyti muzikavimą tradicinėmis kanklėmis ar supažindinti su lietuviškų dainų įvairove, visada dainuoju pritardama kanklėmis po keletą Mažosios Lietuvos dainų.
- Visi šeši jūsų vaikai, nors nėra profesionalūs muzikai, susiję su muzika, o du broliai Julius ir Andrius yra įkūrę žinomą folk grupę “Kūjeliai”. Ar, jūsų nuomone, liaudies muzika įdomi jaunimui, ar dažnai ji atliekama jaunų žmonių ir kas tai lemia?
- Visada yra jaunų žmonių, kuriems liaudies muzika įdomi, artima. Aš juk irgi ja ,,susirgau” būdama penkiolikos – šešiolikos metų. Savo vaikams pradėjau dainuoti nuo pat pirmų dienų – lopšines, dainas, žaidinimus ir t.t. Vėliau mokiau juos pačius dainuoti ir stengiausi, kad ir kitiems tai parodytų – juk smagu, žaisminga, gali jungtis prie tokio muzikavimo visi.
Dainuodavome keliaudami, švęsdami ir šeimos, ir įvairias bendruomeniškas šventes. Jei neskamba dainos, tokia bendrystė man yra tarsi be emocijų, be giluminio sugaudimo. Džiaugiuosi, kad meilė etnomuzikai palietė visus šešis vaikus. Aktyviai muzikuojantys Julius, Andrius ir Liucė noriai uždainuoja liaudies dainas ir savo koncertuose, įtraukia liaudies muzikos skambesį į savo kūrybą, tuo dalinasi tarp jaunimo, taip dėkoja protėviams už turtą, tampantį visų mūsų turtu tik tada kai jį prikeliame būti gyvu – būti girdimu, matomu ir bendru.
Algis Vaškevičius
Festivalyje ,,Skamba skamba kankliai" D.Vaicenavičienė dainavo su dukra Liucija.
Vilniaus kolegijos folkloro ansamblis ,,Želmuo" po Mažosios Lietuvos dainų ir K.Donelaičio ,,Metų" programos.
Nuotraukos iš pašnekovės albumo.
