2022 m. lapkričio mėn. 21 dieną, eidamas aštuoniasdešimt penktuosius savo gyvenimo metus mirė Viekšnių Šv. Jono krikštytojo parapijos rezidentas, Telšių vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninkas jubiliatas Anupras Gauronskas. Daug dešimtmečių jis dirbo Karaliaučiaus krašte ir nelengvomis sąlygomis puoselėjo čia lietuvybę.
Pastoraciniam darbui į Rusijos Federacijos Karaliaučiaus sritį jis buvo pasiųstas 1990 metų gruodžio 5 dieną ir dirbo ten iki pat 2019-ųjų spalio 27 dienos. A. Gauronskas buvo pirmasis katalikų kunigas, trejus metus dirbęs vienas šiame pravoslavų krašte. Nuo dekanas, 2004 m. Karaliaučiaus įkalinimo įstaigos kapelionas. Dar 1991 m. Karaliaučiuje jis įregistravo Šv. Šeimos parapiją (ji buvo pirmoji po Antrojo pasaulinio karo šiame krašte.), paskirtas jos klebonu. 1994 m. kunigas pastatydino šios parapijos koplyčią – po Antrojo pasaulinio karo tai buvo pirmieji maldos namai čia.
2000-aisiais metais jis pastatydino Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, 2002 m. Karaliaučiaus įkalinimo įstaigoje įrengė pirmąją katalikų koplyčią Rusijos įkalinimo įstaigose. Iš viso šiame krašte jis pastatydino 4 koplyčias, restauravo 3 bažnyčias, įkūrė 21 parapiją. 2019 metais kunigas grįžo į Lietuvą ir buvo Viekšnių parapijos rezidentas.
Siūlome mūsų skaitytojams gerai velionį pažinojusio istoriko, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus, buvusio Lietuvos Respublikos konsulo Tilžėje ir ten kartu su A. Gauronsku dirbusio BRONIAUS MAKAUSKO prieš kelerius metus parašytą straipsnį, apžvelgiantį velionio apaštalavimą Karaliaučiaus krašte.
**************************************************
Susitikimas su 78 metų naštą nešančiu kanauninku suvirpina širdį net ir arčiau Jo nepažįstančio žmogaus. Aukštas, tiesus, linksmas ir be galo švelnus savo laikysena neatskleidžia gilių išgyvenimų esmės. O jų būta ir esama sudėtingų, ir ne be pagrindo kyla mintis, kad K.Donelaičiui su būrais ko gero buvo lengviau negu šiam dvasininkui apaštalavimas Karaliaučiaus krašte ant XX/XXI amžių slenksčio.
Pažintį su kanauninku pradėkime nuo sausų enciklopedinių žinių. Anupras gimė 1938 m. liepos 1 d. Purviuose, Šiaulių apskrityje. 1972 baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 17 metų kunigavo Telšių vyskupijos parapijose: Telšiuose, Kretingoje, Klaipėdoje, Gargžduose, Skaudvilėje, Pievėnuose, Tirkšliuose ir kitur. Čia įgijo pastoracinę patirtį bei pažino kraštą ir jo žmones, stiprino besikeliančius iš sovietinio mankurtizmo tautiečius, ypač katalikus.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui ir sugriuvus Sovietų Sąjungai, atsirado palankesnės sąlygos pastoraciniam darbui Karaliaučiaus krašte.
Tai misijai Telšių vyskupas Antanas Vaičius neatsitiktinai paskyrė darbštų, stiprios valios ir Dievo tarnystei atsidavusi savo vieną iš geriausių kunigų Anuprą Gauronskį kurti parapijas ir aptarnauti šio krašto katalikus. Tai buvo išmintingas sprendimas.
Tą misijos laikmetį kanauninkas Anupras taip prisimena: „Į Karaliaučių atvykau vienos lietuvių šeimos kvietimu. Buvau pirmas dvasininkas, ne tik katalikų, bet išvis krikščionių, kuris pradėjo dirbti šiame krašte. Militarine zona paverstame krašte nebuvo leidžiama dirbti ne tik katalikų, bet ir stačiatikių dvasininkams... Keliavau po įvarius miestus ir didesnes gyvenvietes, ieškodamas tikinčiųjų, skatinau kurti bendruomenes, registravau parapijas, teikiau įvairių patarnavimų, sakramentų, aukojau šv. Mišias. Karo, o ypač pokario metais sugriauta daug šventovių, todėl teko aukoti šv. Mišias butuose, salėse ar tiesiog po atviru dangumi prie sugriautų ir dar neatstatytų bažnyčių...“ Šie kuklūs štrichai neatskleidžia situacijos sudėtingumo, kartais beviltiškumo ar net dramatizmo. Reikėjo veikti žmonių sąmonę, skatinti vietos, o kartais net ir centro Maskvoje administracijos supratingumą. Katalikų kunigą pasaulietinė valdžia įspėjo, kad šiukštu nesikištų į politiką, patikino, kad nesitikėtų, jog gaus kokias nors patalpas gyventi ar kad valdžia grąžins prieš karą katalikų turėtus maldos namus. Šio dvasininko nepaveikė sunkumai, nepritekliai, su kuriais jam tenka grumtis visą apaštalavimo šiame krašte metą.
Kunigas Anupras Gauronskis taip prisimena savo pirmąsias Mišias:
“Į Karaliaučių atvažiavau prieš pat Kalėdas. Galvojau, kaipgi atšvęsti Kristaus gimimą, kad susirinktų žmonės. Tada mano šeimininkai, kurie mane pakvietė čia atvykti, sako: eime prie fabriko, ten bus žmonių. Kai baigsis viena pamaina, tai vieni eis namo,
kiti į darbą. Taip ir padarėme. Netoli fabriko buvo liuteronų bažnyčia, paversta sandėliu. Ant bažnyčios laiptų susikrovėme dėžes, apdengėme balta staltiese – pasidarėme altorių, nuo stulpo švietė prožektorius, bet jo net nereikėjo, nes užtekėjo mėnulis. Prie jau buvusių keleto lietuvių prisijungė iš fabriko išeinantys žmonės, sustojo pažiūrėti, kas čia vyksta. Vieni klausė, kiti juokėsi, tyčiojosi. Po šv. Mišių pasveikinau žmones, pradžioje lietuviškai, paskui rusiškai, paaiškinau, kokia proga čia susirinkome, pasakiau, kur mane galima surasti, jeigu kam nors reikės religinio patarnavimo ...”.
Prieš II pasaulinį karą Karaliaučiuje buvo trisdešimt bažnyčių, daugiausia liuteronų, bet ir keturios katalikų, dvi sinagogos. Stačiatikių cerkvių čia išvis nebuvo – stačiatikiai krašte negyveno. Praėjus dviem dešimtmečiams, stačiatikybė tapo valstybine religija, nepasikeitė tik neigiamas požiūris į kitas konfesijas.
Šešerius metus kunigas Anupras Gauronskis Mišias aukojo dažniausiai po atviru dangumi. Vis tikėjosi, kad valdžia tikintiesiems grąžins Karaliaučiaus Šv. Šeimos bažnyčią, kuri po karo buvo paversta sandėliu, o vėliau čia įsikūrė filharmonija. Bažnyčia buvo graži, statyta prieš šimtą metų. Tačiau valdžia į kalbas dėl bažnyčios grąžinimo nesileido. Kunigas A. Gauronskis važiavo ir į Maskvą pas tuometį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną, tikėdamasis jo užtarimo. Bet pas šalies vadovą jis nepateko. Tada suprato, kad bažnyčios jau neatgaus, ir sumanė pasistatydinti koplyčią.
„… Koplyčią leido pastatyti norėdami nuvyti mus nuo bažnyčios laiptų, kur rinkdavosi katalikų tikintieji į šv. Mišias. Mumis pradėjo domėtis užsienio korespondentai, fotografavo, klausinėdavo, filmuodavo. Matyt, valdžiai pasidarė nepatogu...” – prisimena kunigas.
Koplyčiai medžiagas ir lėšas skyrė lietuvių ir vokiečių katalikų organizacijos bei tikintieji. Pirmąsias Mišias jau ne po atviru dangumi, naujuose maldos namuose kunigas Anupras aukojo 1994 m. birželio 12 d. pašventintoje Karaliaučiaus Šv.Šeimos parapijos bažnyčioje. Kanauninko pastangomis 1991 m. m. ėmė veikti pirmoji po II pasaulinio karo Karaliaučiaus mieste katalikų bažnyčios parapija. Tais metais jis arkivyskupo Tadeušo Kondrusevičiaus buvo paskirtas užregistruotos Šv. Šeimynos lietuvių parapijos Karaliaučiuje klebonu, suteikiant teises aptarnauti kitas krašte registruotas lietuvių parapijas. Iki 2016 metų tokių įkurta 15, bendrai katalikiškų parapijų yra 23, o beveik pilnai lietuviškomis parapijomis galėtume laikyti penkias, tarp jų Karaliaučiuje, Tilžėje (Sovetske), Ragainėje (Nemane), Lazdynuose (Krasnoznamenske), Gastose (Slavske).
Rašančiam sunku aprėpti kanauninko darbų apimtis, įsigilinti į jo drąsą siekiant kilniųjų tikslų. Bet, žinoma, būta visko. Kai prieš keliolika metų kunigas A. Gauronskis paliko jau aprūpintus tikinčiuosius Karaliaučiuje, kad pagelbėtų Tilžės (Sovetsko) katalikams, siekiant atstatyti sugriautą po karo katalikų bažnyčią, jo ryžte buvo nemažai abejonių ir net baimės.
"…Ateina diena, kada mes regime šią šventovę – Tilžės Kristaus Prisikėlimo bažnyčią ir matome, kad nepražuvo niekas, ką mes kartu su ja, joje ir dėl jos padarėme. Su didžiausiu siaubu ėjau šios bažnyčios link. Dieve mano, kaip bijojau, nors tai ir buvo Svajonė. Maniau: jeigu kada nors pastatysiu – tai galėsiu ir numirti. Mano džiaugsmui jau nieko netrūks… Dabar neatsistebiu, kaip mums tai pavyko. Įsivaizduokite, kaip turėjau atrodyti miesto merui, kai pasirašiau su juo žemės gavimo aktą ir gavome leidimą statyti bažnyčią buvusios vietoje, kurios bokštas nugriautas tik 1983 metais. Prieš pasirašydamas meras paironizavo, kad, matyt, milijonus valdau, jeigu imuosi tokios statybos. Aš neturėjau kišenėje nei kapeikos, nei cento (lietuviškų litų tuomet dar ir nebuvo). Ir atsakiau jam, kad kišenėje vėjas švilpia. Jis sutriko, pavadino mane bepročiu ir … davė leidimą…”.
(Bus daugiau)
