Geležinkeliai Mažojoje Lietuvoje ir greta jos
2022-12-23

Įdomus kraštas ta Rytų Prūsija ir Mažoji Lietuva. Šiandieną papasakosime apie jos istorijos dalį -geležinkelius. Pirmieji traukiniai į Karaliaučių atvyko per Vyslos tiltus, Marienburgą ir Elbingą 1853 metais. Technikos naujovė - „ugninis pūkis“ audringai skynėsi kelią, išjudindamas regionus ir kartu su savimi kūrė naujas pramonės šakas. Jau 1860 metais bėgių kelias buvo pratęstas iki sienos su Lietuva (Rusijos imperija) - ėjo per Vėluvą, Įsrutį, Gumbinę ir Stalupėnus iki Eitkūnų /Virbalio. 1870-1875– aisiais geležinkeliai sujungė Įsrutį su Tilže ir Klaipėda, o kitoje pusėje, pietvakariuose, per Alenštainą ir Torunę - su Berlynu. Dygo geležinkelio stotys, primenančios didelius ir nedidelius rūmus.

Tarpukaryje iš Karaliaučiaus geležinkeliai šakojosi septyniomis kryptimis. Viena jų, vadinamoji Sembos geležinkelis – 1900 metais ratu apjuosė visą Sembos pusiasalio pakrantę, gintaro kasyklas ir tuo metu sparčiai augančius kurortus, vilų poilsiavietes. Kita linija pro Rastenburgą (dab. pl. Kętrzyn), Lyką (dab. pl. Elk) ir Brestą  sujungė Karaliaučių su Odesa. Pačiame Karaliaučiuje tarpukaryje buvo pastatytos dvi didelės stotys, likusios iki dabar. Tada  naudota 143 cm pločio geležinkelio vėžė, kuri ir dabar labiausiai paplitusi pasaulyje, net Amerikoje ir Kinijoje. Siauruko vėžė  Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte buvo 100 cm pločio (Lietuvoje - 60  ir 75 cm).    

Dar  prieš 30 metų, vienos kelionės metu, gerokai nustebome ir apsidžiaugėme, pamatę  priešais dailią Rausių (dab. rus. Svetlogorsko) stotį  bėgyje reljefu išlietus žodžius: HODANCE  LIETUVA 1934. Nežinojome, kiek jie  reti.  Ar  yra ir kituose  ruožuose Anglijos, Belgijos, Vokietijos metalo liejyklose atliktų Lietuvos geležinkelių užsakymų? Vėlesnių žygių metu specialiai  vaikščiodavome bėgiais, ieškodami tokių lietuviškumo reliktų. Matėm  visokių:  lenkiškų, čekiškų, net carinės Rusijos. Juos kruopščiai fotografavome. O  labiausiai norėjosi rasti tokių, kurie susiję su Lietuva. Susidarė beveik 20 vaizdų, skirdavosi tik metų data. Keletą tokių nuotraukų rodome žurnalo skaitytojams. COCKERILL1938,  THYSSEN LIETUVA 1939  ir kt.. Ir tuo pačiu norisi paklausti. O gal šio žurnalo skaitytojai, gyvenantys įvairiose Lietuvos vietovėse, yra matę panašių dalykų? Ypač gyvenantys prie Šiaulių – Klaipėdos geležkelio linijos. Ir kas gi galėtų įminti paslaptį, pasakyti, kaip tokie „istoriniai faktai“ atsidūrė prie Įsruties, Rausių, Tolminkiemio? Maloniai prašome atsiųsti žinią redakcijos adresu.

Keletą  prielaidų turiu ir aš. Kilus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. sutriko tarptautinė prekyba ir atsiskaitymai; dalis Lietuvos užsakymų įstrigo užsienio uostuose ir stotyse, sandėliuose. 1939-1940 m. kaip tik buvo tiesiamas geležinkelis iš Darbėnų (Kretinga) į Šventąją. Buvo planuojama ir Kazlų Rūdos (Kauno) – Jurbarko – Tauragės linija. Užgrobę mūsų kraštą hitlerininkai galėjo bėgius panaudoti savo nuožiūra. Tas pats ir po 1944 metų: sąjunginė transporto ministerija su geležinkelių valdyba tokiais bėgiais remontavo apgadintus Karaliaučiaus srities strateginius ruožus.

Dabartinėje Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje didžiausią geležinkelio tinklą sudaro „rusiška“ – 152 cm (5 pėdų) vėžė. Rail Baltica geležinkelis sujungs Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją europine vėže. 143 cm  pločio vėžės geležinkelis jau naudojamas susisiekimui nuo Kauno  iki  Lenkijos sienos, 126 km ruožu. Nuo Mockavos (Kalvarijos savivaldybė), vėžė bus standartinė europinė ir „rusiška“ – sugretinta dviguba. 

Norbertas Stankevičius