Tolminkiemio upelė
2022-12-27

Upelė  tokiu gražiu pavadinimu - Šventiškė - atiteka iš  kalvų, esančių šiauriau Romintos  girios. Jos siekia 150 metrų  aukštį ir yra apie 10 km į pietryčius nuo Tolminkiemio. Rusiškai upelė  vadinama Ruskaja, o  giria – Krasnolesje. Sumažėjus srities ir apylinkių gyventojų skaičiui, giria gerokai išsiplėtė į visas puses ne vien rusiškoje, bet ir lenkiškoje savo dalyje. Šventiškė – tai ne vienintelis toks vandenvardis mūsų krašte ir Mažojoje Lietuvoje. Šitas senovinis pavadinimas daugiau lietuviškas, nei prūsiškas. Tačiau galima patvirtinti  prūsiškumą gretimo upelio, už 4 km į vakarus, tekančio beveik lygiagrečiai Šventiškei. Tai – Šventainė (vok. Swentaine).  O dar už 5-10 km į vakarus nuo jų teka mįslingoji Rominta. Visa tai yra 20-30 kilometrų į vakarus nuo Lietuvos sienų, Nadruvoje, Mažosios Lietuvoje. 

Šio kraštotyrinio straipsnio tikslas ir yra supažindinti atidų skaitytoją su Mažosios Lietuvos žemės kraštu. Šventiškė, būdama visai neilga upė, teka visgi per  tris Mažosios Lietuvos apskritis: Galdapės, Stalupėnų ir Gumbinės. Nuvingiavusi apie 15 km, ji priima Šventainės vandenis – savo kairįjį intaką, o Maž. Baičiuose (dab. rus. Liubimovka) įteka į Pisą. Priešais, kitame Pisos krante buvo Didž. Baičių kaimas, K.Donelaičio protėvių gimtinė (dab. rus. Podgorovka). Tai 7 km į rytus nuo Gumbinės. Abi gyvenvietės buvo smarkiai sugriautos 1945 metų sausį ir po jo sekusį sovietmetį. Savo neilgame 31 kilometro kelyje Šventiškė ir gretima, mažesnė Šventainė, jungė daugiau kaip dešimt kaimų ir keletą dvarų. Tai Šakumai (vok. Schakummen, d. rus. Jemeljanovka, dvaras, kurhauzas ir kaimas neišliko), Pieviai (vok. Pöwen, negyv.) aukštupyje. Po to -Tolminkiemis (vok. Tollminkehmen, d. rus. Čistyje Prudy), lietuviškos kultūros oazė su 1979 metais atstatyta bažnyčia ir po dešimtmečio – istorine klebonija. Jų atstatymas ir muziejaus įkūrimas buvo kultūrinis žygdarbis. Deja, šiuo metu abiejų pastatų paskirtis ir likimas nebeaiškus. Jau 2010 m. siekta čia įrengti cerkvę. Į telefonų skambučius muziejaus darbuotojai neatsako. Pati Tolminkiemio bažnyčia stovi ant kalnelio, tik šimtas metrų nuo Šventiškės. Bažnytkaimyje buvęs dvaras su ūkiniais pastatais buvo nugriautas 1980-2005 metais. Tik už 3 km į vakarus nuo jo esantis Samanynų (d.rus. Dokučajevo) dvaras griaunamas mūsų dienomis. Už keleto kilometrų nuo Šventiškės būta ir daugiau kaimų, dvarų. Bet ar verta čia rašyti 1938-1945 m. galiojusius germanizuotus ir pokarinius rusiškus vietovardžius, kai dauguma kaimų prie šitų upelių, deja, yra išnykę, net nesurandami... XX amžius netikėtai žiauriai siautėjo Rytprūsių krašte, kelis kartus maldamas ir pavadinimus, o tai jau - kultūrinis genocidas. Taip Šventiškė vokiškai bandyta pervadinti į "Heidewasser",  o vėliau ir iki šiol rusiškai į Russkaja;  Šventainė – vokiškai į Heidebach, dabar  rusiškai Vražki (!)   Įdomesni buvusių gyvenviečių prie upelės baltiški pavadinimai – senoji žemės kalba:  Šakumai, Pieviai, Tolminkiemis, Raudoniai, Kubiliai, Skambrakė, Jesačiai, Budšedžiai, Juodžiūnai, Grynvaičiai, Žvygsliai, Sodinėliai, Baičiai. Dvejose vietose - Šakumuose ir Tolminkiemyje Šventiškę kirto geležinkeliai.

Prie Šventainės būta šių gyvenviečių: Sergūnai, Šakaliai, Elušonys, Valdaukadelis (apie 1980 m. sunaikintas kaimas ir didelis dvaras), bet prie kelio yra memorialas žuvusiems vokiečių kariams. Sekančiame, Kaželėkų kaime, Šventainės upelis įteka į Šventiškę. Iš penkių Šventainės paupio gyvenviečių išliko tik Šakaliai (vok. Schackeln, dab. rus. Mičiurinskoje, dvaras nugriautas apie 1990 m.).

Abi upelės žaismingos, švarios, teka į šiaurę. Šventiškės gylis žemiau Tolminkiemio yra apie 50 cm, įtekėjus Šventainei – iki metro, prie buvusių vandens malūnų gylis viršija vieną metrą. O pati keisčiausia vieta – priešais Tolminkiemio bažnyčią. Lankydamiesi muziejuje, tikrai matėte  ir atsimenate vis didėjančias balas ir tvenkinius piečiau bažnyčios kalvos. Dėl neišvalomų pralaidų ten susidarė tvenkiniai ir pelkynai, pro kuriuos braunasi Šventiškė. Savotiškas netyčinis, žmogaus nepraeinamas bio-fenomenas, vandens paukščių džiaugsmas. Ten gylis gali siekti 5 metrus.
Ir pabaigai: iš aštuoniolikos Šventiškės (dab. rus. Ruskaja) ir Šventainės (dab. rus. Vražki) mažųjų  upių  krantuose buvusių  gyvenviečių  dalinai išlikę tik keturios. Tik rusiškoji Vikipedia siekia parodyti, kad jų liko dvigubai daugiau, lyg prieš 30-40 metų, o Šventiškę sukeičia su Šventaine. Tačiau tam prieštarauja XIX a. ir XX a. pradžios žemėlapiai bei šaltiniai.

Norbertas Stankevičius