Gumbinės senamiesčio bažnyčioje 1672–1708 metais kunigavo Michaelis Merlinas (1641–1708). Tais laikais jis buvo vienas didžiausių lietuvių kalbos autoritetų, nustatinėjęs jos vartojimo taisykles. Turėdamas aukštą teologinį išsilavinimą, dirbęs ir gyvenęs keliose Mažosios Lietuvos vietovėse, jis gerai išmoko lietuvių kalbą.
Polemizuodamas su kitais, kaip taisyklingos, grynos kalbos šaltinį įvertino tautosaką ir svetimybių nepaliestą lietuvių liaudies kalbą, siūlydamas ja domėtis ir vadovautis, leidžiant valdžios ir bažnyčios raštus.
Michaelis Merlinas laikomas lietuvių kalbos norminimo pradininku, vienu iš lietuviškos raštijos kūrėjų, padariusių įtaką Jono Šulco, Pilypo Ruigio, Jokūbo Brodovskio kūriniams.
Senojoje jos bažnyčioje 1714 m. buvo pakrikštytas Kristijonas Donelaitis. Jo gimtinė – Lazdynėlių kaimas yra vos už 5 km į rytus, ji tuo metu priklausė Gumbinės evangelikų parapijai.
Gumbinės ev. kunigu nuo 1787 m. iki mirties dirbo Karlas Gotardas Keberis (1756–1835). Dar jaunystėje išmokęs lietuviškai, jis parengė ir išleido naują lietuvišką giesmyną: „Isz naujo perweizdetos ir pagerintos giesmju knygos“ (1832), kelias dešimtis giesmių parašydamas pats. Būdamas superintendentu (vyriausiu kelių apskričių dvasininku) ir bažnytinės tarybos (konsistorijos) nariu, jis darė įtaką tuo metu rengiamiems ir spausdinamiems raštams. K.G.Keberis bendravo ir su L.M.Rėza, šiam leidžiant lietuviškų dainų knygą.
Lietuvių kalbą ir tautosaką tyrinėjo 1823–1825 m. čia dirbęs kunigas Johanas Ch. Krause (1789–1859). Jis bendradarbiavo su L.M. Rėza, Augustu Šleicheriu, rinko lietuvišką žodyną. Nuo 1825 m. iki mirties buvo Pilkalnio evangelikų kunigu.
Gumbinės bažnyčioje dirbo kunigas Karlas F.A.Heinricis (1812–1881) pateikęs lietuviškų pamokslų Mišių knygoms. Kaip matome, čia XIX a. dar dirbo lietuvių kalbą mokantys kunigai, vykdavo pamaldos lietuvių kalba.
Gumbinė 1723-1736 m. tapo Lietuvos provincijos sostine. Ją sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskritys. Netrukus Lietuvos provincija buvo pervadinta departamentu (vok. Litthauisches Departament), o Lietuvos deputacijos kolegija nuo 1736 metų pavadinta Karališkąja Lietuvos karo ir valstybinių dvarų (domenų) valdyba (rūmais) ir buvo tiesiogiai pavaldi Berlynui. Lietuvos provincijos ar Lietuvos departamentas dažnai buvo vadinamas tiesiog Lietuvos vardu, o nuo XVIII–XIX a. pradėtas vartoti ir Prūsų Lietuvos (Preussisch Lit(th)auen) pavadinimas. Logiška, kitas karalystės departamentas su centru Karaliaučiuje tada vadinosi Rytų Prūsija, o Vyslos žemupio kraštas – Vakarų Prūsija.
1910 m. Jokūbas Stikliorius Gumbinėje organizavo Lietuvių draugijos įkūrimą, vėliau tapo jos sekretoriumi, o pirmininku – Vilius Steputaitis. Gumbinės lietuvių draugija rengė šventes ir koncertus, vakarus. Juose vaidino draugijos scenos mėgėjų trupė, dainavo choras, koncertuodavo Giedotojų draugija, merginų choras iš Didžiosios Lietuvos. Draugija kas mėnesį rengė atvirus susirinkimus, kuriuose skaitytos paskaitos, susirinkimai vykdavo ir Įsrutyje, Stalupėnuose. 1912 Gumbinės amatų rūmų parodoje Gumbinės lietuvių draugija parengė lietuvių tautodailės skyrių, 1913 m. surengė savarankišką lietuvių rankdarbių parodą. Išleido informacinių leidinių, turėjo biblioteką. 1914 m. liepą Gumbinėje tris dienas vyko Rytų Prūsijos dainų šventė. Jos dalyviais buvo ir lietuvių chorai iš Gumbinės, Tilžės ir kitų vietovių. 2014 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui draugijos veikla nutraukta.
1914 m. liepos 31 d. skelbiama karinė padėtis ir visuotinė mobilizacija, paskelbtas karas.
2004 m. šalia centrinės Pergalės gatvės atidengtas paminklas lietuvių grožinės literatūros klasikui Kristijonui Donelaičiui. Paminklą Lietuvos lėšomis sukūrė N. Tiščenka, V. Chvalėjus.
Nuotraukoje - Lietuvos provincijos administracinis pastatas dabartiniais laikais.
Norbertas Stankevičius
