Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

DĖL MAŽOSIOS LIETUVOS (SKALUVOS) HERALDIKOS IR LIETUVIŠKO PAVELDO IŠSAUGOJIMO
2023-04-04

Šiuo metu vyksta diskusijos dėl vieno iš Lietuvos regionų herbo. Jis įvardinamas įvairiais pavadinimais, dažnokai - „Etnografiniu Mažosios Lietuvos regionu“.

Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje esančių dabartinių Klaipėdos miesto, Klaipėdos ir Šilutės rajonų bei kitų savivaldybių atstovai šiose „Etnografinio Mažosios Lietuvos regiono“ herbo diskusijose pagrindinį dėmesį sutelkę į dalies asmenų nuomonę ir siūlomo herbo dedamąsias. Paprastai tariant, tarsi yra svarbiausias klausimas - briedis - bus ar ne?

Antrasis senesnis karštas klausimas – kiek bus leista perrašinėti ir klastoti istoriją, tarsi nematyti buvusiųjų krašto okupantų ir vokietinimo bei jų ir jų samdinių antilietuviškos veiklos, siekiant įtikti menamai pageidautiniems galimų investuotojų, turistų ir šios idealogijos propaguotojų įnoriams.

Ne paslaptis, kad esant menkam valstybiniam finansavimui ir valstybinio mąstymo politikos kontrolei, dalis „istorikų“ atvirai reiškia antilietuviškas ar nedraugiškas nuostatas, nors gauna Lietuvos biudžetinį finansavimą. Apmaudu, kad jų nuostatos, neįsigilinus į potekstes priimamos tarsi nešališkos laisvose diskusijose.

Baimei yra pagrindo, nes paties Mažosios Lietuvos (Tilžės) Akto žeminimo, mėmelinės propagandos XXI a. ir panašių pozicijų nuolat girdima ne tik iš mėgėjų, bet ir iš valstybės ar savivaldos biudžetų lėšas gaunančių tarnautojų, tame tarpe šiuos klausimus bandančiomis kuruoti institucijose.

Paminėsiu tik vieną pavyzdį - Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojos išviešintą nuostatą (2019.12.11, Atvira Klaipėda: „Man tikrai kelia nuostabą pasisakymai, kad turime ir dabar Karaliaučiaus krašte ginti lietuvybę, nes ir jis yra Mažoji Lietuva, o ji turėjo būti prijungta prie Lietuvos. Tai yra tiesiog prisidengimas Tižės aktu ir nežinau, ar tai yra tinkama“, – kalbėjo S. Pocytė.). Apie šio instituto vadovo Vasilijaus Safronovo pozicijas šiais klausimais jau rašė Mažosios Lietuvos kultūros paveldo intelektualai, prašydami nedeleguoti jo į Valstybinio apdovanojimo kandidatus. Ar svetimų įtakojama nuomonė yra lygiavertė laisvai nešališkai?

Neturime leisti pažeidinėti kertinių Valstybės ir lietuvių kultūrinio paveldo interesų prisidengiant žodžio ir nuomonės laisve.

Lietuvos valstybingumo ir lietuvių kultūros paveldo Klaipėdos krašte klausimai yra ypač svarbūs. Greta jų yra ir kitų labai svarbių dedamųjų: etnografinio krašto pavadinimas, kuršių atvejis, etnografiniai ir kiti simboliai, tame tarpe etninio krašto herbas, 1923 m patirtis ir paminėjimas.

Jau senokai ženkli pasaulio kalbininkų dalis mūsų vartojamą kalbą (ir jos kilmės vandenvardžius) vadina bendresniu – lietuvių kalbos vardu, todėl šios kalbos pagrindu (tarmėmis) kalbėjusius, kaip ir dabar tebekalbančius, turime teisę vadinti lietuviais.

Ypatingai svarbus esminis klausimas. Herbą norima sukurti visai Mažajai Lietuvai, ar tik jos šiaurinei daliai, kuri yra Lietuvos Respublikos sudėtyje? 

KRAŠTO PAVADINIMAS

Atkreipiu dėmesį į tai, ar pavadinimas „Mažoji Lietuva“ galėtų būti naudojamas ir laikomas vienos kurios nors lietuvių etninės grupės nuosavybe - etnografiniu kraštu. Kas yra „Mažoji Lietuva“?

XIII a. Kryžiuočių (Vokiečių) ordinas nuo Lietuvos atplėšė vakarinių lietuvių etninių kraštų žemes vadinamojoje „Prūsijoje“. Vykstant germanizacijai, vakariausi mūsų etniniai kraštai buvo pradėti vadinti „vokiškais“ (kartais nepadoriai bandant naudoti „prūsų“ ar „Prūsijos“ vardą), o nesuvokietėję lietuviškiausiais išlikę lietuvių etniniai kraštai Skaluva, Nadruva, Semba, Notanga ir dalis Sūduvos vadinti „lietuviškais“. Susidarant pasaulietinei Prūsijos valstybei, rytinėje ir šiaurinėje jos dalyse daugumą gyventojų sudarė nenutautėję senieji šių etninių kraštų gyventojai lietuviai, kalbėję skaluvių, nadruvių, sembų, sūduvių ir notangų tarmėmis. Šią lietuviška laikomą teritoriją oficialiai administravo savotiškos autonomijos statusą gavę ir vykdę (Prūsijos valstybės) Lietuviškų valsčių rūmai, pačią teritoriją vadinant tiesiog Lietuva ar Lietuvos provincija, ar Mažąja (Prūsų) Lietuva.

Ar mokslininkai, tyrėjai žino, kokie ženklai / herbai ir vėliavos buvo naudotos šių Rūmų, ar juos sudarančių kraštų, didesnių ar mažesnių jų darinių-valsčių ? Jų herbas/ai galėtų būti vienu iš aptariamo herbo variantų.

Prūsijos valdovui Albertui (Albrechtui) ir bendraminčiams XVI a. nepavykus sujungti abejų Lietuvos dalių į bendrą Valstybę, radosi būtinybė pabrėžti jų teisinius, religinius ir administracinius (ne etninius) skirtumus. Abejos lietuviškos „Lietuvos“ pradėtos vadinti atskirtais pavadinimais – viena Lietuva liko Didžioji, o vakarinei teko – matomai teritoriniu požiūriu „Mažosios Lietuvos“ pavadinimas.

Lietuvoje - „Mažojoje Lietuvoje“ pagrindiniais buvo vis dar lietuviškiausi Prūsijos valstybėje etniniai kraštai Skaluva, Nadruva, Semba, dalis Notangos, dalis Sūduvos. Pvz. Nadruvos krašte gimęs ir augęs K.Donelaitis, kaip jo amžininkai rašė: „kalbėjo savo tarme“, tarmiškų elementų jo literatūroje fiksuoja ir jo kūrybos tyrėjai, t.y. tarmės net ir tais laikais tarpusavyje skyrėsi.

Pasikartosiu. Nei „Didžioji“, nei „Mažoji“ nėra vienos, kurios nors atskiros lietuviškos etninės grupės teritorija – jos abejos - lietuvių etninių kraštų administracinių darinių (valstybės ir „autonominio krašto“ Prūsijoje) pagrindinės dalys. Šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis – tai istorinė Skaluva. Jos šiaurinė riba eina šiauriau Klaipėdos miesto šiaurinės dalies, o pietinė – apie 20-40 km piečiau Nemuno.

Dar nuo Romos imperijos laikų, užkariaujamų (užvaldomų) kraštų tikruosius pavadinimus naikindavo ar keisdavo, dažniausiai jau suplanavus užkariavimą, t.y. jo pradžioje. Pavadinimų keitimas turėdavo galutinai palaužti ir slopinti jų gyventojų savigarbos ir tapatybės (nepriklausomybės) mintis bei paklusti užkariautojams.

Todėl nekeista, kad ir Skaluvos pavadinimas literatūroje yra tarsi tik istorija, su nedidelėmis išimtimis. Vokiškų ir Sovietinių okupacijų laikais tai buvo draudžiama. O dabar ?

Pribrendus susivokimui turėti savo lietuviško etninio/etnografinio krašto herbą bei kitus krašto elementus, dera prisiminti ir lietuvišką šio etninio krašto pavadinimą – Skaluva. 

MAŽOSIOS LIETUVOS VARDO SVARBA IR JOS ĮTAKA

Pabrėžčiau - būtina palaikyti, plačiau skleisti ir stiprinti Mažosios Lietuvos vardą ir su juo susijusios istorinės atminties, pagarbos ir dėkingumo jam už saugotą ir stiprintą abejų Lietuvos dalių lietuviškumą, būtina palaikyti politinio susipratimo gyvumą visos Mažosios Lietuvos atžvilgiu, tame tarpe ir anapus Nemuno.

Tačiau, net ir šios, vardo prasmės atžvilgiu, Mažosios Lietuvos vardo palaikymas (suteikimas) vienos etninės grupės teritoriniam dariniui stipriai diskutuotinas. Tikėtina, jis susidurtų su dar didesne rizika ir galima žala pilnojo vardo (viso buvusio administracinio darinio) suvokimui ir geopolitinei spekuliacijai. Esant dabartinei praktikai, ypač geopolitinių galių propagandai skiriamų finansinių srautų lyginamajam svoriui, dar labiau stiprinamai antilietuviškai propagandai, jų prekinė medija ir jos įtakos asmenys galutinai suformuotų „nuomonę-istoriją“, kad Mažoji Lietuva tai tik „buvusio Klaipėdos krašto“ dalis. Taip būtų užstelbiama teisė ir „politkorektiškumas“ palaikyti visos Mažosios Lietuvos buvimą, esybę ir ypatingai jos nuopelnus Lietuvių valstybės ir tautos kūrime, atmintyje, teisingos ir politiškai brandžios istorijos pažinime. Didžioji dalis Mažosios Lietuvos galutinai būtų padaryta „germaniškų šaknų“ ir/ar prieš/po jų „buvusių „iskona“ rusų protėvių“ kultūra, istorine atmintimi, palikimu.

Mažosios Lietuvos, Skaluvos ir kitų panašių atvejų vardus būtina susigrąžinti į deramą savigarbos, supratimo ir nacionalinės svarbos vietą. Nuo principinių pamatų dėjimo stiprinkime savo Lietuvą. 

KURŠIAI SKALUVOJE IR „KARIO“ ELEMENTAS HERBE

Mano nuomone, dalis šios ir panašių diskusijų dalyvių tęsia bandymus net ir XXI amžiaus data „nulietuvinti“ šio krašto istoriją bei gyventojų sudėtį ir į kraštą pagrindiniais „įkeldinti“ čia bet ką, kad tik nelietuvius, kad tik rusentų lietuvių gyvenimo ir paveldo čia abejonė arba netikrumas, kad išliktų terpė spekuliacijoms, kad „jų“ čia nebuvo, kad tai buvo bešeimininkė „dykrą“ – pažadėtoji žemė skirta – kam, gal vokiečiams, gal ... ?

Į Skaluvos (o tuo pačiu ir Klaipėdos krašto) erdvę bei sąvoką nedėmesingai įsileidžiant „tarsi truputį“ nelietuviškus žmones, „tarsi vokiškai mokėjusius“, tarsi neaišku į „kieno“ žemę atvykusius, ilgam laikui paliktume tarsi savo pačių dabartinį sutikimą, tarsi pateisinimą, kad ir pati Klaipėda buvo kuriama ir auginama tarsi nelietuviškame ar niekieno krašte. Vokietintojams čia visi plaukioję laivais ar valtimis, tikriausiai, buvo kuršiai. Tikėtina, kad būtent vokiečių aplinka ilgainiui įnešė pavadinimus su kuršiams priskirta kilme (Kuršių marios, Kuršių Neringa, ...).

Dalis diskusijų dalyvių bando dominavusia paversti, čia tik epizodiškai buvusių pavienių kuršių etninę grupę. Kuršių Neringoje bei ypač Kuršių marių pakrantėse buvo daugiau sembų, nei kuršių įtakos (nepainiokime su vėliau minimais pavieniais kuršininkais). Kurie iš jų buvo artimesni ar vienodesni su skaluviais? Šiose diskusijose svarbiausia tai, kad dauguma vietinių gyventojų gerbė ir gyveno pagal tuos pačius dievus ir dievybes, bendrą religinį vadovą Krivių krivį, kalbėjosi lietuviškai savo tarmėmis. Nelaimių, šeimų kūrimo ir kitais atvejais vieni pas kitus keliavo ir gyveno, taigi ir išskirtinių pavienių papročių vieni pas kitus atsinešdavo.

O ką sako istorinė „užkariautojų teisė“?

Ar „Mažosios Lietuvos“ (šiaurinėje) dalyje buvo kuršių etninis kraštas, ar juos iš principo leistina laikyti „Mažosios Lietuvos regiono“ vyraujančia dalimi bei juo labiau įtraukti į herbą „kario (kryžiuočio okupanto)“ vaizdiniu?  

Atsakymas į šį klausimą duotas jau XIII-XIV a. Atkreipiu dėmesį, kad Kryžiuočių ordinas su Kalavijuočių ordinu „dalinosi“ lietuvių etninius kraštus dažniausiai ne dalimis, o pilna apimtimi, t.y. vienas pasisavino pilną Skaluvos etninį kraštą, o antrasis– pilną Kuršo etninį kraštą. Taigi atsakymas apie Skaluvos krašto ribas duotas prieš ją Kryžiuočiams užkariaujant. Kuršių krašto (dominavimo) čia nebuvo, o jų sodybų ar gyvenviečių pavieniškumas nėra lemiamas krašto pavadinimui. Vardą duoda dominuojančios etninės grupės vardas – čia šiuo atveju - Skaluva. 

Į herbą bandoma įdėti „baltę“ (lietuvę) su įvardinamu „kuršių“ kariu, kuris piešinyje (eskize) atitinka Kryžiuočių ordino karį. Istorija mena, ką kryžiuočių kariai darydavo su užgrobtų gyvenviečių lietuvėmis (baltėmis) mergaitėmis ar moterimis, jų išniekinimu, pavergimu. Čia gi siūloma juos abu vaizduoti viename, ir dar herbe!

Jeigu visgi liktų siekis herbe vaizduoti moterį ir vyrą, jie turėtų būti su senaisiais lietuviškais drabužiais, simboliais bei raštais, su atvirais tai rodančiais veidais. Jie – skaluviai lietuviai, be tolesnių užuominų apie šiame krašte gyvenusius kitų tarmių ar tautų krašto atskirus žmones – krašto svečius.

Briedis 

Briedis dažnai simbolizuoja keliautojus, tame tarpe ir žmones, kurie į šį kraštą iš vokiškų kraštų buvo atkeldinti Skaluvos ir visos Mažosios Lietuvos XVIII a. kolonizavimui, Šimonių bei kitų vietinių ujimui. Jis nuolatos primintų šiuos atvejus bei nacionalsocialistus Klaipėdoje, kurie šį ženklą jau buvo pasirinkę nacistinio krašto simboliu. Ar šiuos skaudžius atvejus ir laikotarpius reikėtų ištrinti ir pradėti gerbti prisidengiant simpatijomis gyvūnui? Dėl okupacinio paveldo priežasčių jis nepriimtinas ženkliai visuomenės daliai, žemintų tuos, kurie nuo tų pačių vokiškų kolonistų, nacionalsocialistų (naudojusių briedžio simbolį) žuvo gindami Lietuvą, mūsų kalbą ir kultūrą. 

 

VIENAS IŠ SVARBIAUSIŲ KLAUSIMŲ ŠIOSE DISKUSIJOSE – kas prakišo ir remia grubiai antilietuviškų herbo sudedamųjų dalių elementus į viešus svarstymus pateiktam herbo ruošiniui ir tuo skaudina bei skaldo visuomenę ir įšaldo Mažosios Lietuvos (Skaluvos) herbo kūrimo ir patvirtinimo produktyvias diskusijas. 

SKALUVOS (MAŽOSIOS LIETUVOS) SIMBOLIAI

Šis kraštas turi gerokai stipresnių simbolių, menančių garbingą krašto istoriją. Keletas jų.

Lėkių simbolis Skaluvoje buvo žinomas kaip vienas iš reikšmingiausių. Ant stogų įrengti žirgelių arba paukščių pavidalo lėkiai simbolizuoja namų (krašto) apsaugą nuo blogio, linki namams geros kloties.  "Arkliai poromis įkinkyti į vežimą, veža saulę dangaus skliautu. Šį įvaizdį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai" (dr. Valė Macijauskienė). Lėkiai šiame krašte buvo labiausiai paplitę, bet šiandien žinomi ir gerbiami visoje Lietuvoje. Juos taip pat vertėtų matyti Skaluvos krašto - herbo ir/ar kitų krašto simbolių sudėtine dalimi.

Žirgai dvyniai buvo siejami su Saule, kaip jos simboliai. Lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių, dailėje žirgų dvynių motyvas, gyvavęs ilgus šimtmečius, išliko iki šių dienų. Žirgų dvynių galvos ar visi žirgai drauge su saule, Pasaulio medžiu ar stulpu mūsų krašte būdavo išpjaustomi ant trobų kraigų, avilių, darbo įrankių, pakinktų, rankšluostinių, kraitinių skrynių, sutuoktuvių lovų ir kt." [P.Dundulienė, 1977].

Taigi žirgas, ypač žirgai dvyniai – lėkiai labiausiai vartoti Skaluvoje.

Žirgas su ar be raitelio lietuvio – vyro ar moters – žmogaus gyvenime žirgas pirmiausia yra kaip galios simbolis, ypač žmogus ant/su žirgu. Jis vienas dažniausių Skaluvos krašto literatūrinių šaltinių veikėjas, išskirtinumas. 

 

APIBENDRINIMAS

Rekomenduotina:

1.Skaluvos (Mažosios Lietuvos) etninio krašto herbą sukurti ir patvirtinti už pagrindą imant: 

1.1.Lietuviškų valsčių rūmų ir jų narių simbolius / herbą /us arba, 

1.2.Adomo Brako vinjetėje prieš šimtmetį pasiūlytą ir tuometei lietuviškai bendruomenei priimtiną herbo varianto pagrindą - lietuvė ant žirgo – tai kol kas yra vienintelis žinomas jau į istoriją įėjęs Skaluvos (Mažosios Lietuvos) herbinis simbolis - jis galėtų būti ir naujai kuriamo herbo sudėtine dalimi, ar jo pagrindu.

2.Bet kuriuo atveju Lietuviškų valsčių rūmų istorinį paveldą būtina nedelsiant ištirti ir paskelbti Valstybei deramu lygiu, siekiant išvengti tolesnio lietuviško krašto paveldo žeminimo, o patį paveldą įmanomai didesne apimtimi grąžinti visuomenei pažinti ir ugdyti.


Pagarbiai

Gintaras Skamaročius

Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas,

Mažosios Lietuvos paveldo puoselėtojas


Straipsnis rašytas 2019.12.29

Nuotraukose:

Adomo Brako vinjetėje prieš šimtmetį pasiūlytas ir tuometei lietuviškai bendruomenei priimtinas herbo varianto pagrindas;

Interneto platybėse esantis briedžio piešinėlis. Jis stebėtinai panašus į pirminio herbo varianto "su briedžiu" autoriaus/ės pasiūlytą herbui. Tai tik panašumas ar plagijatas ? 

 

 

Sprendimas: www.arius.lt