Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

Kultūros paveldo sąvade – ir Mažosios Lietuvos vertybės
2023-05-16

Gegužės 15-ąją Vilniaus rotušėje buvo pristatytos naujai į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą įrašytos vertybės, tarp jų ir dvi iš Mažosios Lietuvos krašto.

Sveikindamas susirinkusiuosius į iškilmes kultūros viceministras Albinas Vilčinskas pabrėžė, kad šios tradicijos, kurios formavosi šimtmečius, o galbūt ir tūkstantmečius, kažkada buvo žmonėms tarsi kasdienybė. „Tai, kas įrašoma į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą, pirmiausia yra didžiulė pareiga. Pareiga suprasti, kad tai reikia tęsti, puoselėti, saugoti. Tai, ką mes paveldime ir ką perduodame kitoms kartoms, yra neįkainojama, kuria mūsų tautinę tapatybę“, – sakė jis.

Į minėtą sąvadą kasmet įrašomos tiek senosios, tiek naujesnės, pastarojo laikmečio bendruomenes telkiančios tradicijos, papročiai, reiškiniai. Šįkart sąrašą papildė Mažosios Lietuvos instrumentinio muzikavimo tradicija. Rašytiniai šaltiniai liudija Mažosios Lietuvos teritorijoje savadarbiais ir pirktiniais instrumentais muzikavus jau nuo XVI amžiaus.

Prūsijos lietuviai kanklėmis, trimitais, birbynėmis, būgnais, švilpynėmis, smuikais, dambreliais, kiek vėliau ir cimbolais, citromis, psalteriumais, kitais styginiais, mediniais ir variniais pučiamaisiais instrumentais muzikavo bendruomenės ir šeimos apeigose, pasilinksminimuose, grojo dainų melodijas, šokius ir pritardavo religinėms giesmėms. Ši lietuvininkų muzikavimo tradicija kisdama gyvavo iki XX a. vidurio. Po Antrojo pasaulinio karo į Klaipėdos kraštą atsikėlę naujakuriai atsinešė savo muzikines tradicijas, mažėjant vietinių gyventojų, buvo primirštas ir senasis grojimo repertuaras bei stilius.

Mažosios Lietuvos muzikavimo tradiciją imta gaivinti praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmetyje, kai istorinių muzikos instrumentų tyrinėtojas ir meistras Antanas Butkus rekonstravo Mažosios Lietuvos muzikos instrumentus: kankles-arfą, psalteriumą, ragą-trimitą, švilpynę ir kitus. Jo pėdomis pasekė kiti meistrai, ir netrukus autentiško pavyzdžio muzikos instrumentais ėmė groti Klaipėdos miesto ir rajono, Šilutės rajono, Neringos savivaldybėse gyvuojantys folkloro ansambliai, kitų Lietuvos regionų folkloro kolektyvai.

Remdamiesi moksliniais tyrimais, rašytiniais šaltiniais ir etnografine medžiaga, eksperimentuodami ansambliai atkuria Mažosios Lietuvos muzikavimo tradiciją ir ją plėtoja jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Muzikos instrumentais pritariama dainoms ir evangeliškoms giesmėms, grojamos dainų, šokių, ratelių melodijos iš Rytų Prūsijos vokiškų leidinių bei XX a. ekspedicijų Klaipėdos krašte užrašų.

Pirmą kartą į šį sąvadą pateko ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo veikla – lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas: mokyklėlė bei kitos veiklos. Mažosios Lietuvos regiono tapatumą atspindinti lietuvininkų (šišioniškių) tarmė sparčiai nyko ir šiandien ja kalba mažiau nei šimtas Šilutės, Klaipėdos rajonų, Pagėgių savivaldybės žmonių. Daugiau kaip 20 metų vyko ir tebevyksta kompleksinės tarmės pažinimo, mokymo, leidybos ir populiarinimo veiklos, tarmė naudojama kultūrinio turizmo, renginių komunikacijos priemonėse. Įvairių sričių darbuotojai, folkloro kolektyvai aktyviai prisideda prie tarmiškos kalbėsenos gyvybingumo ir daugelio žodinės tradicijos formų išsaugojimo.

 

Algis Vaškevičius

Kultūros ministerijos archyvo nuotraukos

 

 

Sprendimas: www.arius.lt