KARALIAUČIAUS KRAŠTAS -
LIETUVOS kultūros lopšys, jos LAISVĖS RAKTAS ir garantas
Kęstutis ir Vytautas Gauliai
Garsusis SŪDUVOS krašto XX amžiaus antrosios pusės sūnus kolekcininkas Mykolas Žilinskas sakė: kultūra TAUTĄ daro kultūringą ir stiprią, nes TAUTA gyva savo kultūros lobiais, gyvybe, kultūra - Tai TAUTOS jėga, vienybė ir egzistavimo pagrindas.
Sūduvos krašte, o ypač Rygiškių Jono vardo gimnazijoje labai daug dėmesio visais laikais buvo skiriama lietuvybei, kalbai, papročiams, tradicijoms, etninei kultūrai arba trumpai tariant – tautos kultūrai, istorijai, kalbai. Mokykloje jau daug metų yra muziejus, kur parodyta mokyklos istorija nuo 1867 m. – ją baigė daug LIETUVAI dirbusių žmonių – tautinių, politinių veikėjų, daugybė mokslininkų, vyskupų, mokytojų, generolų, daktarų, inžinierių, agronomų. Daugumai absolventų nuo mažens mokykloje ir šeimose buvo įdiegta, kad daug kultūros į LIETUVĄ atėjo iš MAŽOSIOS LIETUVOS, todėl šis kraštas nuo mažens buvo gerbiamas ir mylimas.
Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekėsi MAŽOSIOS LIETUVOS žemė. Ankstyviausias šaltinis, minintis MAŽOSIOS LIETUVOS vardą, yra Simono Grunau "Prūsijos kronika" (1510-1530). Joje rašoma, kad Vaidevučio vyriausiojo sūnaus kraštas MAŽĄJA LIETUVA vadinamas. Juo rėmėsi ir kitos "Prūsijos kronikos" (1573-1582) autorius Lukas Davidas. Jis patikslino, kad Didžiosios ir MAŽOSIOS LIETUVOS žemės šliejasi prie Nemuno. MAŽOJI LIETUVA dar vadinama Prūsų LIETUVA ir šį pavadinimą pirmasis panaudojo Teodoras Lepneris savo knygoje "Prūsų lietuvis" 1690 m. Jis turėjo galvoje tą Prūsijos valstybės dalį, "kur lietuvių kalba ypač vartojama". Beveik 700 metų vokiečių jungą kentusi MAŽOJI LIETUVA amžiams lieka mums brangi, nes ilgą laiką išsaugojo lietuvybę, lietuvių kalbą, tautos kultūrą.
MAŽOSIOS LIETUVOS lietuviai save vadino lietuvninkais. Manoma, kad apie 1260 metus taip save vadino dauguma lietuvių krašto gyventojų. Beveik iki XX amž. pradžios MAŽOJOJE LIETUVOJE išlikęs lietuvninko vardas patvirtina, kad iki vokiečių (teutonų) ordino okupacijos, kai lietuvių žemės buvo padalintos į dvi dalis, čia gyveno lietuvių, o ne prūsų, kaip kartais teigiama, gentys.
Archeologų radiniai (virvelinė keramika, laiviniai kovos kirviai, laidojimas) iš III tūkstantmečio prieš m.e. rodo, kad prie Baltijos jūros baltai (vardą baltai 1845 m. pasiūlė vokiečių kalbininkas G.H. Neselmanas) gyveno nuo seno.
XIII amž. pradžioje vakarinių baltų genčių, gyvenusių tarp Nemuno ir Vyslos, žemės buvo šios:
1. Kulmas ir Liubavas
2. Pamedė 6. Semba (Sambija) 10. Nadruva
3. Pagudė 7. Barta 11. Skaluva-Skalva
4. Varmė 8. Galinda
5. Natanga 9. Sūduva
Dabartinė Karaliaučiaus miesto teritorija vadinosi Tvankstė, miesto centre esanti Priegulio (Priegliaus) upėje sala - Knypuva.
MAŽĄJĄ LIETUVĄ sudarė vakarinės lietuvių žemės - Skaluva ir Nadruva bei dalis Sembos.
Istorikas M. Strijkovskis savo kronikoje (XVI a. pabaigoje) rašo pats girdėjęs Semboje lietuviškai šnekant, meldžiantis, teismai vyko lietuvių kalba. Jis girdėjo apie Įsrutį (Černiachovską), Tilžę, Ragainę tik lietuviškai kalbant. Prūsų ir lietuvių ramybę sudrumstė kryžiuočių ordinas, gavęs nurodymą iš popiežiaus Inocento III apkrikštyti ir nukariauti „pagonis“. Savo agresiją jis pradėjęs apie 1236 m. ir prie Nemuno išėjo 1283 m. Nukariauti sekėsi todėl, kad jį rėmė visa Vakarų Europa, o lietuvių gentys buvo skaldomos, tačiau jų pergalingą žygį pristabdė, kai kalavijuočių ordinas smarkiai pralaimėjo 1260 metų liepos 13 d. prie Durbės. Pavergti prūsai ir vakariniai lietuviai sukilo prieš kryžiuočius 1260 rugsėjo 20 d. Sukilimas tęsėsi net 14 metų, visiškai pristabdydamas vokiečių ordino susijungimą su Livonijos ordinu. 1263 m. nužudžius Lietuvos valdovą Mindaugą, joje kilo kova dėl sosto, suirutė, tačiau vokiečiai, kovodami prieš sukilėlius, negalėjo tęsti Lietuvos puolimo. Taigi prūsų sukilimas suteikė galimybę sustiprėti atkuriamai Lietuvos valstybei. Vokiečiai žiauriai susidorojo su sukilėliais, vadu Herkumi Mantu. Taip Skaluva ir Nadruva nespėjo prisijungti prie LIETUVOS valstybės. Dėl šių žemių įvyko daug karų, daug diplomatinių žygių. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas 1416 metų vasario 13 d. Konstanco bažnyčios susirinkime 40 punktų reikalavime reikalavo Lietuvai grąžinti vakarinių lietuvių (Mažosios Lietuvos) ir prūsų žemes, užgrobtas vokiečių ordino, o ordiną iškelti į totorių pasienį, tačiau popiežiai ir Vakarų Europa ir toliau rėmė ordino žygius iki pasirašytos Melno taikos 1422 m., kai padalino lietuvių žemes į dvi dalis.
LIETUVOS Didžiosios Kunigaikštystės vadovai turėjo dar vieną progą atgauti Mažąją LIETUVĄ, bet ja nepasinaudojo. Nepatenkinti Ordino valdžia bajorai, dvasiškiai, miestelėnai 1454 m. pasidavė Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės ir Lenkijos karaliui Kazimierui. Ordinas, norėdamas išgelbėti savo valstybę, kariavo su Lenkija net 13 metų. Tik pasirašius Torunės taiką 1466 m., jam teko Lenkijai atiduoti prūsų žemes - Pavyslį su Pamedė, Pagude ir Varme, o sostinę iš Marienburgo perkėlė į Karaliaučių. Lietuviai šiame kare nedalyvavo ir nieko iš jo nelaimėjo.
Kazimiero sesers sūnus Albrechtas tapo paskutiniu ordino magistru, jis suprato, kad Lietuvai ir Lenkijai nebus ramybės tol, kol egzistuos ordinas ir 1525 m. panaikino Ordino valstybę ir, prisiekęs vasalo ištikimybę Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei ir Lenkijos karalystei įkūrė PRŪSIJOS hercogystę, rėmė lietuvišką švietimą, tokiu būdu sudarydamas sąlygas vystytis, stiprinti lietuvybę Mažojoje Lietuvoje. Buvusioje ordino valstybėje 1525 m. buvo sudarytos lietuvių apskritys, nuo 1600 m. jos vadinamos Lietuvos provincija. MAŽĄJĄ LIETUVĄ Prūsijos valdžia iki 1846 m. vadino Litauen arba Klein Litauen, vėliau šis vardas buvo pradėtas slopinti ir taikomas buvo taikomas Ostpreussen - Rytprūsių vardas.
Istorikas A. Matulevičius iš XVI - XIX a. kompaktiškai lietuvių gyvenamo ploto nustatė tokią M. LIETUVOS pietinę ribą:
Nuo Šventapilės - rus. Momonovo
Per Yluvą - rus Bagrationovską
Engelšteiną - lenk. Vegielstyno
Ungurą - len. Vengorževo
Dubieninkų - lenk. Dubieninki.
Taigi dabar praktiškai šia riba eina vadinama Potsdamo linija, nustatyta 1945m. rugpjūčio mėn.. Didžiojoje LIETUVOJE nuo XV-XVI amžiaus pradėta polonizacija lietuvių kalbą slopino ir ilgam laikui ištrynė iš valstybinės kalbos statuso, o Mažojoje ji buvo pagrindine valstybine kalba. F. Tecnerio duomenimis, 1901 m. dešimtyje lietuviškų apskričių "ir grynai vokiškose srityse" valdžios potvarkiai vis dar skelbiami vokiečių ir lietuvių kalbomis.
Didžiosios LIETUVOS atgimime svarbiausią vaidmenį atliko MAŽOJI LIETUVA. XVIII a. viduryje visoje Prūsijoje veikė 1700 parapijinių mokyklų, iš jų 1300 buvo mokoma lietuvių ar lietuvių ir vokiečių kalbomis. 1800 m. lietuviškų mokyklų buvo
Gumbinės apskr. (Gusevo) - 58
Įsruties (Černiachovsko) - 127
Tilžės (Sovetsko) - 82
Ragainės (Nemano) - 85
Klaipėdos apskr. - 85.
Pagal vokiečių statistiką 1864 m. Gumbinės ir Klaipėdos apskrityje iš 17 600 lietuvių mokinių tik 4920 mokėjo ir vokiškai. Taigi lietuviškos mokyklos buvo galingas lietuvybės mechanizmas, stabdantis vokiečių kolonizavimą ir skleidžiantis lietuvybę į Didžiąją LIETUVĄ.
Beveik visose krašto parapijose vyko lietuviškos pamaldos, tik kai kur – vokiečių kalba. Prieš 1710 m. marą tik menka dalis gyventojų buvo vokiečiai. Vokiškos ar suvokietėjusių lietuvių pirmos pamaldos buvo pradėtos laikyti tik 1639 m. ir tai retai. Visose bažnyčiose vyko pamaldos lietuvių kalba, visi pamokslininkai turėjo mokėti lietuvių kalbą ar vertėjus. Lietuviškos pamaldos buvo laikomos net ir Semboje, buvo naudojami lietuviški giesmynai. Didelės lietuvių parapijos buvo Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje, Gumbinėje, Įsrutyje, Stalupėnuose, Tolminkiemyje, Labguvoje ir kitur. Parapijos tuo metu buvo dideli ir kultūros, šveitimo, lietuvybės centrai. Popiežius NEPRIPAŽINO protestantiškos Prūsijos teisų į kryžiuočių užkariautas žemes, todėl 1701 metais susikūrusios Prūsijos karalystės su sostine Berlynu karalius Fridrikas Vilhelmas I rodė išskirtinį dėmesį prūsams ir lietuviams ir net karūnavosi Karaliaučiuje, leido daug bažnytinės literatūros lietuvių kalba. MAŽOJOJE LIETUVOJE lietuvių kultūros centru ilgus amžius buvo Karaliaučius, o vėliau XIX amž. — Tilžė.
Karaliaučius įkurtas 1255 m. ir iš pradžių vadinosi Tvanksta, jis yra pats didžiausias Rytų Prūsijos miestas. Pavadinimas kilęs iš lietuviško žodžio tvanka, išsidėstęs abipus Priegulio upės, netoli jo žiočių. Senoji Tvankstos medinė pilis nuo seno stovėjo dešinėje upės pusėje ant kalno, kurią kryžiuočiai sudegino 1255 m. Toje vietoje vėliau pastatė mūrinę šventovę. Ši data ir laikoma Tvankstos - Karaliaučiaus - Kaliningrado įkūrimo data. Tai puikiai suprojektuotas miestas, turintis daug žalumos, vandens, netoli - Baltijos jūra, labai išvystyta pramonė, keliai, daug karinių fortų, pylimų. viduramžiais statytų pastatų, nors 1944 metais ir vėliau miestas buvo labai sugriautas ir nusiaubtas.
LIETUVOS kultūrai svarbus Karaliaučiaus laikotarpis prasidėjo tuomet, kai paskutiniu ordino magistru tapo gediminaitis Albrechtas (Lietuvos - Lenkijos karaliaus sesers sūnus), panaikinęs ordino valstybę, sudaręs lietuvių apskritis, įvedęs lietuviškas pamaldas, išvystęs lietuviškų mokyklų tinklą, - jis padėjo pagrindą lietuvybės plėtojimuisi. 1525 m. jam paskelbus, kad pereinama prie Martyno Liuterio tikėjimo ir kad prasideda reformacijos judėjimas, labai pagyvėjo lietuvių, kurių daug gyveno apylinkėse ir mieste, veikla. Ypač didelį vaidmenį suvaidino visos lietuvių tautos gyvenime Albrechto 1542 m. įkurtas partikuliaras - aukštesnioji mokykla dvasininkams rengti, kurios vadovu paskyrė kilusį nuo Kėdainių Abraomą Kulvietį, kuris už dviejų metų, 1544-aisiais šią mokyklą perorganizavo į garsųjį Europos universitetą. A. Kulvietis tapo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi, kitas įkūrėjas buvo profesorius, kilęs iš SŪDUVOS Eišiškių krašto Stanislovas Rapalionis. Šis universitetas buvo Preigulio upės Knypavos saloje iki 1861 metų, vėliau perkeltas į miesto centrą ir per 1944 metus apgriautas, pradėjo veikti tik 1967 m. (jį subombardavo amerikiečiai).
Karaliaučiaus universitetas iškilmingai atidarytas 1544 m rugpjūčio 14 d., tada buvo 4 katedros - teologijos, teisės, medicinos ir laisvųjų menų. Tuo laiku tai buvo Vidurio ir Rytų Europoje svarbus įvykis, nes visi Rusijos ir kitų šalių universitetai buvo atidaryti vėliau. Teologijos katedros vedėju tapo prof. Stanislovas Rapalionis, kuris buvo artimas kunigaikščio Albrechto draugas. Jis buvo baigęs Krokuvos ir Vitenbergo universitetus, tiksliausiai išdėstęs M. Liuterio mokslą, jį labai vertino ir gerbė pats M. Liuteris ir P. Melanchtonas. S. Rapalionio veikalai, tezės turėjo didžiulės reikšmės reformacijos raidai Lietuvoje, Prūsijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose Europos valstybėse. Be gimtosios lietuvių kalbos jis labai gerai mokėjo lotynų, lenkų, hebrajų, graikų kalbas. Vokiškai nemokėjo. Rašė lietuviškas giesmes, išlikusi 9 posmų giesmė apie Jėzų Kristų. 1545 gegužės 13 d. jis staiga mirė. Albrechtas įsakė jį palaidoti šalia savo būsimo kapo ir liepė užrašyti: "ČIA PALAIDOTAS DIDIS VYRAS, LIETUVIŲ TAUTOS GARBĖ", karų metais kapas dingo.
1546 m. kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių atvyko Martynas Mažvydas (1530-1542 dėstė Vilniaus evangelikų aukštojoje mokykloje). 1548 m. jis bakalauro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą. Studijuodamas PARENGĖ PIRMĄ LIETUVIŠKĄ KNYGĄ "Katekizmas prasti žodžiai", išleistą 1547 m. 1549 m. jis buvo paskirtas kunigu į Ragainę.
KARALIAUČIAUS universitete mokėsi daugybė lietuvių ne tik iš MAŽOSIOS, bet ir iš DIDŽIOSIOS LIETUVOS, ten dirbo daug garsių profesorių, kurie rašė apie LIETUVĄ, lietuvius, juos laikė šio krašto senbuviais (autochtonais), aprašė jų istoriją, gyvenimą, papročius. Buvo paskelbta Petro Dusburgiečio kronika, 1684 metais - dviejų tomų 1000 puslapių Prūsijos istorija, Biblija, visos kitos reikiamos lietuviams religinės knygos. 1735 m. išleistas Šv. Raštas, kurio pratarmėje primenami S. Rapalionio, M. Mažvydo, J.Bretkūno ir L. Rėzos nuopelnai lietuvių švietimui, kultūrai.
Karaliaučiaus universitete 1718 m. buvo įsteigtas, o 1723 m. pradėjo veikti Lietuvių kalbos seminaras, kurį lankė visi teologijos fakulteto studentai, ketinę dirbti evangelikų kunigais Mažojoje LIETUVOJE. Tai buvo PIRMA LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA lietuvių istorijoje. Didžiojoje LIETUVOJE Vilniaus universitete ji įsteigta buvo tik 1940 m. Šio seminaro vadovais buvo J. Kvantas, A. Volfas, o nuo 1744 metų - Povilas Ruigys, parašęs "Lietuvių kalbos pradmenis". Karaliaučiaus universitete lietuvių kalba be pertraukos buvo dėstoma iki jo uždarymo 1944 m. Paminėsiu keletą universiteto absolventų, labai nusilepinusių Mažajai ir Didžiajai Lietuvai.
KRISTIJONAS DONELAITIS Karaliaučiuje gyveno 1722-1746 m., 1731-1736 m. mokėsi Albrechto kolegijoje, 1736-1740 metais studijavo Karaliaučiaus universitete ("Tuo metu jį vadindavo "Albertina"). Lietuvių kalbą dėstė F. A. Šulcas, būsimo filosofo I. Kanto mokytojas. Baigęs išvyko į Stalupėnus, vėliau Tolminkiemį, kur ir parašė garsiąją savo poemą "Metai".
IMANUELIS KANTAS - lietuviškos kilmės filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas, 1755-1770 m. Karaliaučiaus universiteto privatdocentras, 1770-1796 m. - profesorius, 1769-1788 m. - universiteto rektorius. Jis gimė 1724 m Karaliaučiuje, ten mokėsi, jo tėvai nemokėjo kalbėti vokiškai, antroje gyvenimo pusėje jis draugavo su lietuviais K. Milkumi, L. Rėza, Mirė 1804.02.12. Jis buvo didysis mąstytojas. I. Kanto nuomone, Dievo negalima suvokti pojūčiais, negalima nei įrodyti, nei paneigti jo buvimą. Tačiau tikėti DIEVĄ būtina, nes be tikėjimo negalima suderinti dorovinių reikalavimų su akivaizdžiais blogio faktais. Po jo mirties 1804 m. kūrinių iškleistoje rinktinėje buvo parašyta, kad jis kilęs iš paprastų lietuvių, nors dabar daugelyje užsienio knygų rašoma, kad jis yra žymiausias Europos vokiečių filosofas. Jo nuopelnai lietuvių kultūrai yra didžiuliai, nes visą savo gyvenimą dirbdamas Karaliaučiaus universitete rėmė lietuvybę, tačiau jo reikšmė lietuvių tautai dar neišaiškinta.
LIUDVIKAS RĖZA gimė 1776 m. Kuršių nerijoje Karvaičių kaime, 25 km nuo Preilos. Mirus tėvams, pateko pas lietuvių kalbos puoselėtoją K. D. Vitiką, kuris pasiuntė į Karaliaučius, kur 1794 m. pateko į universitetą. Studijavo teologiją, literatūrą, istoriją, antikines kalbas. Nuo 1810 metų tapo profesoriumi, rašė poeziją "Ona ir Vytautas", "Baigos griuvėsiai", leido savo lėšomis religinę ir kitą lietuvišką literatūrą, 1824 m. išleido Biblijos ketvirtą leidimą, rinko lietuviškas liaudies dainas, padavimus, jo dėka šiandien lietuvių tauta turi K. Donelaičio "Metus", kuriuos iš pražūties išgelbėjo ir išleido 1818 m lietuvių ir vokiečių kalba. Pastaroji K. Donelaičio veikalą greit išplatino po visą Europą. 1825 m. rugpjūtį jis išleido pirmą pasaulyje lietuvišką dainų rinkinį. Jis visomis pastangomis, visur ir visada propagavo ir populiarino lietuvių kalbą, literatūrą, jis pirmas pradėjo tyrinėti lietuvių kalbą ir į šį darbą įtraukė užsienio mokslininkus. Bendravo su lietuviais. Mirė 1840 metų rugsėjo 30 d. , palaidotas Knypavos kapinėse, ant jo paminklo buvo užrašyta: "Tikėk, dirbk dorai aukštesniam gėriui". L. Rėza Karaliaučiaus universitete lietuvybei nuveikė didžiulį darbą paskatindamas garsius to meto mokslininkus domėtis Lietuvos istorija, kalba. L. Bačka parašė 6 tomų "Prūsijos istoriją“ (1787-1790 m.), 1767 m. - istorinį romaną "VYTAUTAS", G. Ostermejeris parengė lietuvių kalbos gramatiką, o prof. P. Bolenas (1796-1840) pirmas palygino lietuvių kalbą su sanskritu, prof. J. Foigtas 1836-1861 m. išleido 6 tomų diplomatinį dokumentų rinkinį iš ordino archyvų apie lietuvių kovas su ordinu.
Karaliaučiaus universitetas buvo LIETUVOS mokslo, švietimo ir kultūros židinys. Paminėjome tik kelis asmenis, nuveikusius Lietuvos labui daug naudingo, tačiau jų buvo labai daug - tai kalbotyrininkai F.Kuršaitis, F. Veselmanas, A. Becenbergeris - baltų filologijos pradininkas, prof. J. Gerulis, V. Falkenhanas. ALBRECHTO Karaliaučiaus universitetas - tai LIETUVOS Kultūros lobynas. Jo lėšomis buvo ištaikomi 28 studentai - tarp jų ir 8 lietuviai. Jį baigė daugybė garsių kultūros puoselėtojų. Universiteto biblioteka - karališkoji biblioteka viena pirmųjų LIETUVOJE. 1806 m joje buvo 18 900 knygų, daug daugiau nei Vilniaus universitete. Čia buvo sukauptos beveik visos knygos ir rankraščiai susiję su MAŽĄJA ir DIDŽIĄJA LIETUVA. 1844 metais prof. E.H. Hageno iniciatyva prie Karaliaučiaus universiteto įkurta draugija "Prūsija", kuri tyrė Mažosios Lietuvos ir Prūsijos praeitį, leido leidinį - išleido 59 tomus ir muziejuje buvo sukaupta archeologinių ir etnografinių vertybių kolekcija, iš kurios buvo įkurtas "Prūsijos" muziejus. Draugijos muziejus buvo turtingiausias Vokietijoje. Gaila, kad po karo nemaža dalis šių eksponatų atsidūrė Lenkijoje, Olštine. 1909 m. prof. A. Becenbergerio dėka Karaliaučiaus centre 5 hektarų plote buvo įkurtas Rytprūsių Tėvynės muziejus, kur vyravo lietuviškos sodybos. Karo metu viskas buvo sunaikinta.
KARALIAUČIUS yra lietuviškos spaudos židinys. Net 23 spaustuvės spausdino lietuviškus leidinius. 1523 m. įsikūrė spaustuvininkas Hansas Veinreichas, kuris 1524 metų vasario 26 dieną išleido Mažojoje Lietuvoje pirmą spausdinį - vyskupo G. Polencko 14 puslapių kalėdinį pamokslą. 1545 m. jis išleido pirmą prūsišką katekizmą, o 1547 metų gruodžio 9-ąją kunigaikščio Albrechto lėšomis išspausdino Martyno Mažvydo "Katekizmusa prasti žadei..." - pirmą lietuvišką knygą. Pirmame puslapyje Mažvydas rašė:
Brolei, seseris, imkiet mani ir skaitikiet Ir tatai skaitidami permanikiet.
Spaustuvininkas Jurgis Osterbergeris išleido 18 lietuviškų knygų - 1589 metais J. Bretkūno giesmyną „Giesmes Duchaunos", 1591 m. - beveik 1000 puslapių. "Postilę", 1582 m. - pirmą spausdintą Lietuvos istoriją-M. Strijkovskio "Kroniką". Spaustuvininkas Jonas Roisneris išleido 13 knygų, tarp jų 1653 m. D. Kleino "Grammatica Litvanica" - pirmąją lietuvių kalbos gramatiką. Spaustuvininkai Hartungai 1747 m. išleido P. Ruigio "Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimą", 1818 m - K. Donelaičio "Metus", 1825 m. - L. Rėzos "Dainas".
MAŽOSIOS LIETUVOS neįkainojama pagalba DIDŽIAJAI LIETUVAI buvo suteikta XIX amžiuje. 1795 metais imperialistinėms valstybėms atlikus LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS trečiąjį padalinimą ir susiklosčiusių aplinkybių dėka jas pavergus carinei Rusijai, 1864 metais uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, kaip jau minėta, LIETUVOJE susidarė beviltiška, slogi politika, tautinė, kultūrinė situacija, kuri grėsmingai vedė į absoliutų visuotiną nutautėjimą ir LIETUVOS valstybės išnykimą iš pasaulio žemėlapio. Dievas ir likimas lėmė, kad LIETUVOJE atsirado vyskupas M. Valančius su nedidele grupe kunigų ir Sūduvos šviesuolių iš Seinų kunigų seminarijos, Veiverių mokytojų seminarijos, Marijampolės ir Suvalkų mokytojų, tokių kaip P.Arminas, P. Kriaučiūnas ir jų mokiniai - J. Basanavičius su savo "Aušra" (1883-1886 m.), V.Kudirka su "Varpu" (1889-1905 m.) ir nedidelis būrelis Lietuvos patriotų, kurie organizavo lietuviškos spaudos spausdinimą Mažojoje Lietuvoje, t.y. Prūsijoje ir jos kontrabanda gabenimą į DIDŽIĄJĄ LIETUVĄ bei platinimą čia. Tai buvo mažos Tautos fenomenas, kurio pasaulio istorija nežino, nesupranta ir nesugeba vertinti. Nuo 1864 m. iki 1904 m. gegužės 7 d. tūkstančiai patriotų - kaimo drąsuolių tamsiomis naktimis, budriai saugant caro žandarams ir jų agentams pernešė, perplukdė ir išplatino apie 1840 pavadinimo leidinių bendru apie 5.5 mln. Vienetų tiražu. Daug jų žuvo nuo žandarų kulkų, daug etapais, pėsti buvo išvaryti į tolimąjį Sibirą ir amžiams ten liko. Šiandien, praėjus daugiau kaip 150 metų, kai spauda buvo uždrausta ir per 100 metų, kai buvo atgauta mūsų mokslininkai neįvertino to nuostolio, žalos, kuris buvo padarytas Lietuvai, jos kultūrai, švietimui, mokslui, bendrajam valstybės vystymuisi. Įvertinus ir dvasinį ugdymą, būtų labai liūdni rezultatai. Aplinkinės tautos tuo metu sparčiai žengė kultūros ir civilizacijos keliu, o carinė Rusija mus buvo pasmerkusi atsilikimui, be to, mus žlugdė nutautėjusi bajorija, sulenkėjusi bažnyčia, godūs - gobšūs prekybininkai žydai. Prieš spaudos uždraudimą 1851-1861 m. iš viso lietuviškų spaudinių buvo išspausdinta 373 vienetai, iš jų Didžiojoje Lietuvoje – 205, Mažojoje Lietuvoje – 119, kitur – 49.
Taigi, pasaulyje per metus vidutiniškai išleisdavo po 34 lietuviškus leidinius arba 1 mln. gyventojų - 17 leidinių (tuomet, lietuvių buvo apie 2 milijonai). Spaudos draudimo metais tas skaičius siekė 13-14 vnt. ir jos buvo spausdintos Mažojoje Lietuvoje. Latvijoje 1891-1885 m. šis vidurkis buvo iki 144 knygų per metus, Estijoje - 250 leidinių, o Vokietijoje - net 349 leidiniai. Taigi vokiečiai per metus gaudavo 20 kartų daugiau spaudinių. Spaudos draudimo metais daugiausia leidinių buvo spausdinama Tilžėje, kur buvo gausi nenutautėjusi lietuviška bendruomenė, kuri įkūrė "Birutės" draugiją, organizavo pirmą lietuvių dainų šventę. Ypač aktyviai dirbo Tilžės lietuvių giedotojų draugija (vadovas - Mažosios Lietuvos patriarchas VYDŪNAS).
Mažoji LIETUVA labai nukentėjo pirmojo pasaulinio karo metu į ją įsiveržus carinės Rusijos kariuomenei. Nuo jos ypač nukentėjo lietuvių tautinės organizacijos, lietuviai. 1919.11.16 d. Tilžėje buvo įkurtas pirmasis Mažosios Lietuvos lietuvių politinis organas - Prūsų lietuvių tautos taryba, kuri 1918.11.30 paskelbė deklaraciją, kad Mažoji Lietuva nori atsiskirti nuo Vokietijos ir prisijungti prie LIETUVOS. Bet Versalio konferencijoje tam sutrukdė lenkai. Taip nebuvo išnaudota istorinė galimybė. Mažoji LIETUVA - Didžiosios LIETUVOS kultūros lopšys pradėjo tolti nuo jos, kai į valdžią 1933 m atėjo Hitleris. 1938.06.03 d. Hitlerio įsaku apie 60% senųjų lietuviškų pavadinimų buvo pakeista vokiškais. Tačiau Lietuvos kultūros lopšį katastrofa ištiko 1944 m., kai į ją įsiveržė sovietinės ordos, nors paskutinės lietuviškos pamaldos Tilžėje buvo atlaikytos 1944 metų spalio mėnesį...
1945 m rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos komunikatas užfiksavo Rytų Prūsijos padalijimą tarp TSRS ir Lenkijos, nors vietinių lenkų tuo metu gyveno tik apie 8 - 10%. 1946.04.7 d. visas kraštas buvo perduotas Sovietų Sąjungai ir pavadintas Kaliningrado sritimi, visi vietovardžiai pakeisti rusiškais, atkelta į Prūsiją apie 800 tūkstančių gyventojų, kurie visomis jėgomis stengėsi sunaikinti baltišką kultūrą, miškus, savastį, ištrinti viską, kas rodo, kad čia gyveno aukštos materialinės kultūros baltų giminė, kuri čia atsikėlė prieš 7-4 tūkst. metų, kad jų kalba buvo kalbama ir rašoma ne vienoje senoje valstybėje.
Kalbama ir rašoma, kad Vilnius, jo universitetas buvo Lietuvos kultūros mokslo lopšiu. Tenka pripažinti, kad nuo pat jo įkūrimo jis tapo ir Lietuvos lenkinimo centru ir štabu, ir tai tęsėsi iki 1939 m, o Kaunas iki 1920 m. buvo carinės Rusijos karininkijos, sulenkėjusių lietuvių ir prekybininkų žydų, kalbančių rusiškai, miestas. LIETUVOS kultūros aruodai buvo Aukštaitija, Žemaitija, ir ypač SŪDUVA - UŽNEMUNĖ, kurios Seinai, Suvalkai, Veiveriai ir Marijampolė buvo kultūros nešėjai ir žadintojai, artimai bendravę su Mažąja LIETUVA. Mes nerašome apie Mažosios LIETUVOS filosofą, rašytoją, kovotoją Vilhelmą Storastą - VYDŪNĄ, kuris yra tapęs šio krašto patriarchu, lietuvybės, dorovės, laisvės, nenuolankumo, mokslo, švietimo simboliu ir didžiuliu tautiškumo šaukliu visai LIETUVAI. Apie jį trumpai rašyti - nepadoru, nes jo surinkti darbai XIX amž. gale ir XX amžiuje - tai LIETUVOS kultūros aukso fondas, vien ko verta jo knyga apie 700 metų vokiečių vergovę.
Mūsų šventa pareiga studijuoti Mažosios LIETUVOS istoriją, kultūrą, jos paveldą ir dėti visas pastangas, kad neišnyktų baltų kultūros pėdsakai.
Mes privalome bent kartą apsilankyti ten, kur išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, pirmieji lietuviški laikraščiai, pirmi sukurti lietuviški eilėraščiai, pirmoji lietuviška poema, įsteigtas pirmasis Lietuvos Kraštotyros būrelis, pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą, kur atidarytos pirmos lietuviškos mokyklos, kur įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė, suvaidintas pirmasis lietuvių žemėje lietuviškas spektaklis, kur pirmasis įkurtas muziejus, kur vaikščiojo J. Bretkūnas, I. Kantas, M. Mažvydas, M. Pretorijus, M. Švoba, V. Kalvaitis, D. Kleinas, M. Jankus, L. Rėza, Zauniai, K. Donelaitis, Vydūnas, J. Zauerveinas, E.Jagomastas ir daugybė kitų to krašto patriotų, t.y. pabūti Mažosios LIETUVOS žemėje - Didžiosios LIETUVOS kultūros ir laisvės lopšyje.
Naudota literatūra:
1. B. Kviklys. Mūsų LIETUVA.
2. V. Šimėnas.Užmirštieji prūsai (1999).
3. Запaд России.
4. Vytautas Šilas. Henrikas Sambora Mažosios Lietuvos kultūros
pėdsakai. (1990)
5. Norman Davies.Dievo žaislas - Lenkijos istorija, II t. (2002 ).
6. A. B. Губин.Oчерки истории Кёнигсберга. (1991).
7. Lietuvininkų kraštas, I ir II t.
8. П.И. Кушнер. Этическое прошлое Юго-Восточной Прибалтики.
(1991).
9. Vilius Gaigalaitis. Atsiminimai. (1998).
10. Albertas Juška. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI-XX amž. (1997).
11. O. Šneideraitis. Prūsai (1989).
12. Prūsijos kultūra (1994).
13. Donelaičio žemė. Laikraščiai. 1999-2004 m.
P.S. Straipsnio autoriai patys atsako už savo teiginius.