Marija Rutkauskienė
Marijampolės kolegijos lektorė

Pranešimas skaitytas 2010 m. balandžio 15 d. Marijampolės kolegijoje vykusioje Respublikinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje
„MAŽOJI LIETUVA LIETUVIŲ KULTŪROS KONTEKSTE“

Anotacija. Pranešime siekta išsiaiškinti, kokį poveikį   K. Donelaičio kūrybai, jo asmenybei  turėjo įvairios kultūrinės epochos bei literatūriniai laikotarpiai; apžvelgiami   literatūrologų tyrimų  šiuo klausimu rezultatai.
Pateikiame svarbesnius  pranešimo teiginius.

 Kalbėti apie K. Donelaičio literatūrines mokyklas skatina du veiksniai: 1. Donelaitis – lietuvių grožinės literatūros pradininkas ir 2. Donelaitis - europinio masto rašytojas. (Tarptautinė literatūros kritikų asociacija  Paryžiuje 1977 m. K. Donelaičio pavardę įrašė į Europos literatūros šedevrų sąrašą  tarp trijų šimtų garsiausių Europos rašytojų.) Kaip atsitiko, kad pirmasis lietuvių poetas tapo ir vienu garsiausių Europos poetų? Žinoma, nusvėrė talentas, tačiau talentą galima numarinti, apleisti, bet galima jį ir išskleisti, sustiprinant kitų kultūrų poveikiu, tą poveikį savaip integruojant į gimtąją kultūrą ir savo talento energetiką.
 K. Donelaičio literatūrinis palikimas, pagal nuo XX a. pradžios lietuvių literatūros istorijoje  įsigalėjusią tradiciją,  priskiriamas  Senosios Lietuvos literatūros   laikotarpiui. Po 1990 metų Lietuvos literatūros procesą  pradėjus periodizuoti pagal europinį modelį, rašytojo  gyvenamasis laikotarpis atsiduria ties Baroku ir Švietimu.
   Mažojoje Lietuvoje Švietimo amžiaus idėjos  ėmė plisti anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Donelaičio  mokymosi metais Karaliaučiaus kolegijoje (1731-1736) ir Karaliaučiaus universitete (1736-1740) vyko intensyvus kultūrinis mokslinis gyvenimas. Kaip tipiškas savo gyvenamojo meto atstovas, Donelaitis darė barometrus, termometrus, muzikos instrumentus, šlifavo stiklus.  Pramokęs prancūzų ir anglų kalbų, skaitė   ateistų raštus, į kuriuos reagavo kritiškai, tai rodo  poeto tekstas “Žiniose”. (Autobiografinio pobūdžio “Žinias” Donelaitis rašė vokiečių kalba 1773-1779 m. ir skyrė būsimajam nežinomam Tolminkiemio klebonui.) Būtent Šviečiamojo amžiaus idėjos paskatino Donelaitį esminiam žingsniui - kūriniams  pasirinkti gimtąją kalbą. Tai ypatingas sprendimas. Lietuvių literatūra iki XIX a.  yra lotyniškoji, lotyniškai rašė  iškiliausi Europos rašytojai. K. Donelaitis lotynų kalbą gerai mokėjo, todėl  jeigu poetas būtų siekęs  europinės garbės, “Metus” būtų rašęs lotyniškai arba bent vokiškai, bet jis rašė lietuviškai. Ir kalbėti lietuviškai Donelaičiui reiškė kalbėti ne bet kaip, o taisyklingai, gražia lietuvių kalba. Jam buvo svarbu, kad visi parapijų klebonai, sakantys pamokslus lietuviškai, gerai mokėtų lietuvių kalbą. Tai rodo jo laiškai. Donelaičiui skirtame nekrologe K. V. Šulcas rašo, kad „Jis gimė Lazdynėliuose (...) tikrų lietuvių laisvųjų  valstiečių šeimoje, todėl jis ir ta kalba daug mokė ir tikrai grynai ja kalbėjo“. Tačiau lietuvybės sąvoką Donelaitis suprato gerokai plačiau negu tik kalbėti ir kurti lietuvių kalba. Būti lietuvninku jam reiškė ir būti doram, sąžiningam, darbščiam, laikytis Dievo įsakymų. K. Donelaičio lietuviškumas, pasak A. Jovaišos, buvo jo širdies dalykas, ir drauge  sąmoningas nusistatymas.
 Lietuvių ir užsienio mokslininkai yra  atsekę  K. Donelaičio kūrybos sąsajų su įvairių Europos kultūrinių epochų ir literatūrinių laikotarpių  kontekstu.  Kultūrų tąsa visada egzistuoja. Įžvelgiamas ryšys su Antika, Renesansu, Baroku, klasicizmu, sentimentalizmu, romantizmu, realizmu ir kt.
  Kaip stipriai jo kūrybą yra paveikusi Antikos kultūra? Išlikęs Donelaičio laiškas rodo, kad jis skaitė graikų ir romėnų filosofus Herakleitą, Demokritą, Plutarchą, Aristotelį, Seneką, rėmėsi jų teiginiais,  išmanė graikų ir romėnų literatūrą, kurią studijavo ir universitete. Pasak L. Rėzos ir L. Gineičio, iš Antikos jis  mokėsi tik  hegzametro. Viską, ką Donelaitis rašė lietuviškai, rašė tik hegzametru: hegzametru parašė 3522 lietuviškas eilutes, priskaičiuojant ir eiliuotus prierašus laiškuose. Vokiškų eiliuotų eilučių tėra 36, ir  parašytos jos ne hegzametru, bet silabotonine eilėdara. Lietuvių mokslininkai A. Jovaišas, E. Ulčinaitė, D. Dilytė   yra pateikę įdomių įžvalgų šiuo klausimu. E. Ulčinaitė įsitikinusi, kad “Donelaičiui tikrai buvo nesudėtinga rašyti hegzametru. Lietuviškai mes galime hegzametru turbūt bet kokį kasdienės kalbos sakinį pasakyti, kadangi mūsų kirtis nepastovus… Šiuo atveju lietuvių kalba pranašesnė už kitas, (…) galime Horacijų, Katulą, Sapfo išsiversti taip, kaip jie rašė”. Kad  Donelaičio hegzametras nėra antikinės eilėdaros metras, o lietuviškumo ženklas, įrodinėja ir A. Jovaišas: “naujausi tyrinėjimai parodė, kad lietuvių poetas derino ne tik kirčiuotus ir nekirčiuotus, bet taip pat ilgus ir trumpus skiemenis. Tokią eilėdarą reikia vadinti metrotoniniu hegzametru, nes derinamas metras (ilgieji ir trumpieji skiemenys) bei tonas (kirčiuoti ir nekirčiuoti skiemenys). Taigi Donelaitis sugebėjo prikelti, atgaivinti antikinį eiliavimo principą lietuvių poezijoje… Tai unikalu”. A. Jovaišos pastebėjimu, “Kai rašė vokiškai, rinkosi silabotoninę eilėdarą, o kai lietuviškai – vien tik hegzametrą. Kodėl? Todėl, kad lietuvių kalba, turinti ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis, buvo analogiška senajai graikų ir lotynų kalboms. Vadinasi, pati kalbos prigimtis reikalavo antikinės eilėdaros. Rašyti lietuviškai hegzametru, reiškė lygiuotis į aukščiausios poezijos viršūnes.” Sąsajų su Antika įžvelgiama ir “Metų” poetikoje,  vaizduojamojo pasaulio scenose bei  kt.  Tyrinėtojų diskusijų yra kilę dėl intensyvaus hiperbolės vartojimo. Pirmieji Donelaičio kūrybos tyrinėtojai “Metų” hiperboles laikė  satyros, linksmumo apraiška, tačiau mokslininkės V. Daujotytė ir D. Dilytė  įsitikinusios, kad hiperbolių vartojimas pirmiausia yra  antikinės herojinės poemos savybė.
   A. Jovaišas  K. Donelaitį laiko “tiek pat švietėjišku, kiek ir barokišku”. Baroko  literatūra stovėjo ant dviejų polių: Antikos imitavimo ir Šventojo Rašto. K.Donelaičio ankstyvosios jaunystės laikotarpis sutampa su Baroko epochos pradžia, todėl galima teigti, kad šokiruojantis veikėjų vaizdavimas, alegoriškumas, komiškumas, hiperbolizavimas  yra ir barokiškos jo kūrinių ypatybės.  Barokiško komizmo  galima įžvelgti daugelyje “Metų” scenų.
 A. Radzevičius K. Donelaitį linkęs laikyti tikru Renesanso poetu. Tačiau šis literatūros tyrinėtojas  lietuvių literatūros procese  linkęs įžvelgti tik dvi  literatūrines epochas – Antiką ir Renesansą su atitinkamomis literatūrinėmis kryptimis: akademine ir liaudiška. Akademinės krypties reprezentantu jis laiko Motiejų Kazimierą Sarbievijų, o liaudiškos – Donelaitį. Abu šie  europinio garso rašytojai labai  reikšmingi lietuvių literatūrai. M. K.Sarbievijus sujungė antikinę ir krikščioniškąją kultūras su lietuviškąja kultūra lotynų kalba, o K. Donelaitis – lietuviškąją, tautiškąją kultūrą susiejo su krikščioniškąja kultūra ir ankstesniųjų kultūrų tąsa lietuviškai. Donelaičio stiprumas – jo lietuviškumas, lietuviškoji tematika, lietuvninkų rūpesčiai ir lietuvių kalba. 
 K. Donelaičio  kūrybos sąsajos su literatūrinėmis mokyklomis, kultūrinėmis epochomis dar ne kartą bus apmąstomos ir permąstomos, neatmestinos ir naujos įžvalgos, bet tai nemenkina K. Donelaičio asmenybės, jo kūrybos originalumo, priešingai  - rodo  neeilinį  literatūrinį  talentą,  intelektualumą, išsilavinimą, erudiciją.

Literatūra
1. Dilytė D. K. Donelaičio “Metų” hiperbolės // Gimtasis žodis,V., 2007, nr. 1.
2. Gineitis L. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. V., 1998.
3. Radzevičius A. Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai. V., 1998.
4. Ulčinaitė E., Jovaišas A. Lietuvių literatūros istorija. XIII-XVIII amžiai. V., 2003.
5. Šiaurės Atėnai, 2007 03 17, nr. 837.