Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

Asmenybės įamžinimas praturtina šiuolaikinį pasaulį
2022-11-29

Šį mėnesį savo 34-erių metų įkūrimo sukaktį mini Vydūno draugija. Tai visuomeninė kultūros organizacija, vienijanti besidominčius  Vydūno kūryba ir norinčius prisidėti prie jo atminimo įamžinimo, palikimo studijavimo, propagavimo, idėjų įgyvendinimo.

Nuo 2020 metų draugijai vadovauja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė. Siūlome pokalbį su ja.

- Vadovaujate Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, o viena iš keturių pastaraisiais metais institute vykdytų ilgalaikių mokslinių tyrimų programa buvo ,,Senosios Lietuvos ir Prūsijos raštijos fundamentiniai tyrimai“. Kaip sekėsi ją vykdyti?

- Ilgalaikė programa ,,Senosios Lietuvos ir Prūsijos raštijos fundamentiniai tyrimai“ yra tęstinė, vienas jos etapas vykdytas 2017–2021 metais. Programa buvo koncentruojama į Kristijono  Donelaičio, Liudviko Martyno Rėzos palikimo tyrimus.

Programos pirmasis tikslas – „Įvykdyti reikšmingą Prūsų Lietuvos tyrimų ir šaltinių leidimo etapą, kurio svarbiausia dalis – K. Donelaičio kūrybos mokslinis tyrimas ir rengimas publikavimui“. Jau išleisti keli K. Donelaičio Raštų  tomai.

Tęsiama Liudviko Rėzos akademinių Raštų leidyba, atverianti akademinei ir plačiajai visuomenei iki šiol mažai prieinamą L. Rėzos rašytinio palikimo dalį. Liucijai Citavičiūtei su bendradarbiais parengus, yra išleisti aštuoni jų tomai.  

Tyrinėjami ir kiti reikšmingi Prūsų Lietuvos raštijos šaltiniai. Pasirodė Lituanistinio sąjūdžio XVIII amžiaus Prūsijoje atodangos II. Dokumentinis Milkų šeimos palikimas (parengė Birutė Triškaitė ir Žavinta Sidabraitė). Tome publikuojamas Milkų (Mielcke) šeimos, gyvenusios XVIII amžiaus Prūsijos Lietuvoje, dokumentinis palikimas. Jų dalykiniai laiškai – autentiškas kasdienybės liudijimas, teikiantis žinių apie tarpusavio santykius, gyvenimo būdą, mokslą, tarnystę ir darbą prie lituanistinių raštų. Pasak mokslininkių, beveik visą šimtmetį apėmusi Milkų šeimos istorija tampa mėginiu, per kurį skleidžiasi platesnis tuomečio lituanistinio sąjūdžio tekstas ir kontekstas. 

Ne programos rėmuose, tačiau tiesiogiai su Mažosios Lietuvos kultūros tyrimais yra susijęs ir mano pačios 2019 m. parengti Vydūno Raštų trys tomai. Man rūpėjo, kad Vydūno kūriniai būtų lengviau prieinami šiuolaikiniam skaitytojui, teatralui, todėl Vydūno dramos pateikiamos šiuolaikine rašyba, o komentaruose didelis dėmesys skiriamas dramų pastatymams nuo Vydūno, iki šių dienų.

- Esate lietuvių literatūros, dramaturgijos tyrinėtoja, vadovėlių bendraautorė ir sudarytoja. Kada ir kaip susidomėjote Vydūno asmenybe bei kūryba?

- Vydūno asmenybe ir kūryba susidomėjau dar studijuodama Vilniaus universitete. Profesorės Viktorijos Daujotytės seminare analizavome Vydūno kūrinius, parašiau seminarinį darbą, vėliau – disertaciją apie Vydūno dramaturgiją. Per seminarus susipažinau su Vaclovo Bagdonavičiaus monografija „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ ir su monografijos autoriumi, kuris laikui bėgant tapo labai artimu bičiuliu.

- Humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Vydūno dramaturgijos tema apgynėte dar 1997 metais. Kuo Jus sudomino ši tema?

- Vydūno dramaturgija susidomėjau neatsitiktinai. Baigusi universitetą, pradėjau dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dramaturgijos paskaitas vaidybos studentams. Skaičiau dramos istorijos paskaitas. Žvelgiant iš plataus lietuvių ir užsienio dramų konteksto, Vydūnas dar labiau atsiskleidė kaip savitas, sudėtingas, labai įdomus kūrėjas. Supratau, kad galima esmingai pratęsti Vinco Mykolaičio-Putino, parašiusio studiją „Vydūno dramaturgija“, Jono Lankučio, Rimvydo Šilbajorio, Vigmanto Butkaus, Audronės Barūnaitės-Willeke ir kitų tyrimus. Disertacija atvėrė ir tolimesnių tyrimų perspektyvas.

- 2018 metais, kai buvo minimos 150-osios Vydūno gimimo metinės, su šviesios atminties ilgamečiu Vydūno draugijos vadovu Vaciu Bagdonavičiumi išleidote daugiau kaip 700 puslapių knygą „Vydūnas“. Kuo ši monografija yra išskirtinė, kokių atradimų ją rašydama padarėte Jūs pati?

- Monografijoje siekėme pateikti visuminį Vydūno asmenybės, jo filosofijos, kūrybos vaizdą. Kad tai pavyko, sakau remdamasi Naglio Kardelio recenzija „Išvydę Vydūną“, išspausdinta šiais metais žurnale Colloquia (http://www.llti.lt/lt/Colloquia_44/). Pasak N. Kardelio, monografija „Vydūnas“ –  „organiškai vientisas triptichas, kuriame randame ne tik daug vertingos (taip pat ir anksčiau neskelbtos) informacijos apie Vydūno asmenybę, gyvenimą ir kūrybą, bet ir – pirmą kartą vydūnistikos istorijoje – tokią išsamią filosofinės ir draminės Vydūno kūrybos analizę, sistemiškai pateiktą tame pačiame veikale.“

Rengdama monografiją supratau, kad prasminga tęsti Vydūno kūrybai artimų kūrėjų darbų palyginamuosius tyrimus. Vydūno dramų ir M. K. Čiurlionio kūrinių lyginimą skatina Vytauto Kavolio įžvalga, kad abu jie kuria „individualybės formas po kosminiu gaubtu“. Vydūno dramų ir Marijos Gimbutienės, žymios archeologės, atradusios ikiindoeuropietišką Senosios Europos civilizaciją, lyginimo tiesiog prašyte prašosi archajiškų deivių charakteristikos. Pradėjau gilintis į ryšius su tomis asmenybėmis, kurios asmeniškai buvo susijusios su Vydūnu, panašiai žvelgė į pasaulį, tautosaką, menininko misiją. Pradeda atsiskleisti įdomus kūrybinių idėjų, jas įkūnijančių formų tinklas.

- 2020 metų rugsėjį vykusio Vydūno draugijos suvažiavimo metu Jūs vienbalsiai buvote išrinkta naująja Vydūno draugijos pirmininke. Kas lėmė Jūsų apsisprendimą vadovauti draugijai?

- Su šviesios atminties Vaciu Bagdonavičium esame ne kartą kalbėję apie šį įsipareigojimą draugijai. Esu labai dėkinga draugijai už pasitikėjimą, ypač garbės pirmininkui Tomui Stanikui, valdybos nariams, sutikusiems draugijai skirti savo laiką ir idėjas, – Algimantui Jucevičiui, Nijolei Laurinkienei, Jurgitai Gedminienei, Eligijui Valskiui, visiems draugijos nariams. Ir norisi šio pasitikėjimo neapvilti. Draugija – ne vienas žmogus, bet bendraminčių susibūrimas. Drauge galima nuveikti daugiau prasmingų darbų.

- Kokie uždaviniai laukia, kokie draugijos artimiausi planai? Kokią matote šios draugijos ateitį? 

- Vydūno draugijoje yra daug labai įdomių ir stiprių asmenybių iš įvairių kultūros sričių, ir iš visos Lietuvos. Tai žmonės, kurie patys telkia aplink save ne tik Vydūno draugijos narius, bet ir buria naujas vydūniečių pajėgas. Draugijos veikla, kaip ir pati Vydūno asmenybė, turi būti išsišakojusi į daugybę šakų. Tai ir tiesioginė pažintis su Vydūno idėjomis, vykstanti Kintų Vydūno kultūros centre, Pagėgių savivaldybės viešojoje Vydūno bibliotekoje, Klaipėdos universitete, organizuojančiame tradicines Vydūnui skirtas konferencijas, kurias palaiko ir globoja rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas, universitete labai aktyviai veikia Vydūno draugijos garbės narys, režisierius Juozas Ivanauskas.

Esu dėkinga draugijos nariams, kurie ėmėsi iniciatyvos skatinti Vydūno tekstų pažinimą (kas savaitę vyksta nuotoliniai „Vydūno skaitymai“), pagilinti etninės kultūros pažinimą (Nijolė Laurinkienė nuolat kviečia į Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykstančius nuotolinius seminarus), skleisti sveikos gyvensenos idėjas, ir daugybė kitų veiklų. Vydūno draugija turi atlikti kultūros misiją, skleidžiant Vydūno idėjas. O Vydūno idėjos yra tikrai aktualios globaliame dabarties pasaulyje. Juk svarstant, kokiais ryšiais siejami, o gal, – nesiejami, yra inidividas, tauta, žmonija, ne tik lietuviams yra aktualus Vydūno pasiūlytas išmintingas žmogus sau, tautai, žmonijai ryšio pagrindimas.

Draugijos ateitį matau kaip Vydūno pasaulėjautai artimų, kūrybingų asmenybių bendriją, kuriai rūpi pažinti Vydūno idėjas, tirti ir skleisti žinias apie Vydūno asmenybę ir kūrybą (labai daug šiame bare yra nuveikusi keleto knygų autorė Rima Palijanskaitė), šiuolaikine meno kalba interpretuoti Vydūno kūrinius, skleisti šiuolaikiniame pasaulyje humanistines Vydūno idėjas.

Gali kai kam pasirodyti, kad Vydūno draugija yra tarsi memorialas Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui. Atsakydama pasitelksiu paminklo Vydūnui Klaipėdoje pavyzdį, kuris parodo, kad ir kultūros asmenybės įamžinimas gali šiuolaikinį pasaulį praturtinti savitu, menišku kūriniu, sukurti mieste originalią atminties erdvę. Taigi, sieksiu, kad ir Vydūno draugija toliau gyvuotų kaip originali atminties, minties ir kūrybos bendrija.

 Algis Vaškevičius

 

 

 

 

 

 

Sprendimas: www.arius.lt