Mažosios Lietuvos lietuvių XVIII-XIX am. Sodybos, pavieniai statiniai, senieji krikštai Lenkijoje? Taip, istorija labai įdomi, bet apie viską iš pradžių.
1893 m. buvo nuspręsta įkurti Rytų Prūsijos krašto paveldo konservatoriaus pareigybę. Jis buvo renkamas (skiriamas) 3 metų kadencijai. Jo pagrindinė užduotis – ieškoti, rinkti ir saugoti krašto kultūros paveldo objektus. Pirmuoju konservatoriumi tapo Adolfas Boeticheris dirbęs iki 1901 m. Nuo 1902 m. dirbo architektas ir meno istorikas Richardas Dethlefsenas. Jis pastebėjo politinių ir ūkinių pokyčių neigiamą įtaką kraštovaidžiui, kaimo architektūrai.
Šis konservatorius lankėsi Skandinavijoje ir susipažino su ten įsikūrusiais pirmaisiais Europoje (pirmasis Norvegijoje, 1881 m.) etnografiniais (liaudies) buities muziejais po atviru dangumi. Tai jį paskatino 1909 m. spalio 24 d., Karaliaučiuje organizuoti pirmąjį iniciatyvinės grupės Tėviškės liaudies buities muziejui įkurti posėdį. Tai formali būtent Tėviškės muziejaus istorijos pradžia.
Verta priminti, kad Lietuvių etnografinės sodybos (Tėviškės muziejai) buvo įsteigtos ir Tilžėje (Lietuvio sodybos namas) bei Lazdynų (dab. rus. Krasnoznamensk) apskrityje. Tilžėje Lietuvio namas išsilaikė iki II Pasaulinio karo - jo metu sudegintas.
Karaliaučiaus etnografinio (Tėviškės) muziejaus buveine buvo pasirinkta zoologijos sodo teritorija. Plėtros plane buvo numatyta į jį perkelti visiems Rytų Prūsijos kraštams būdingiausius etnografinius statinius. Dėl prastos perkėlimui atrinktų pastatų būklės, buvo nuspręsta statyti jų kopijas, laikantis senųjų statybos būdų ir priemonių.
1910–1913 metais buvo pastatyta apie 20 XVIII–XIX a. gyvenamųjų, religinių, gamybinių ir ūkinių pastatų. Muziejaus patalpose taip pat buvo dvi archeologinės vietos: piliakalnis ir geležies amžiaus kapavietė iš Sembos bei Lietuvių kapinės su senaisiais krištais.
Formaliai dėl ribotos bei brangios miesto erdvės ir, tikėtina, politinių aplinkybių (naciai nenorėjo matyti bei kitiems rodyti krašto senųjų gyventojų paveldo), 1939 m. kovo 29 d. buvo patvirtintas sprendimas muziejų perkelti į „kaimiškąją“ vietovę. Muziejaus statiniai pradėti dalimis pervežti į Olštyną, jo apylinkėse esančią Olštyneko vietovę (sąlyginai netoli Žalgirio (Tanenberg) mūšio vietovės). Dalies statinių nespėta pervežti, 1940 m. likusieji Karaliaučiuje, karo metu buvo sunaikinti.
Liaudies architektūros muziejus – etnografinis parkas Olštyneke šiandien
Jame yra didžiulė kilnojamųjų ir nekilnojamųjų muziejaus objektų kolekcija. Jie sutelkti į Mažosios Lietuvos, Mozūrijos, Pavyslės ir Varmijos stambiosios ir mažosios kaimo architektūros 79 objektus, turinčius įvairias funkcijas ir struktūras. Tai gyvenamieji ir religiniai pastatai, ūkiniai ir pramoniniai pastatai. Pastatuose įrengti eksponatai, demonstruojantys tradicinius darbo metodus ir apeigas kaime XIX–XX a. Muziejų materialinės kultūros ir liaudies meno kolekcijos viršija 14 tūkst. vienetų.
Statiniai ir kiti daiktai nurodomi pagal vietoves / kraštus, kurios muziejaus įkūrimo metu (t. y. 1913 m.) buvo Rytų Prūsijos dalimis: Aukštutinė Prūsija, Mažoji (Prūsijos) Lietuva ir Semba bei dabartinių Lenkijos šiaurės rytų regionų. Lietuviams formaliai skirta 11 pastatų (tarp jų – ūkininko sodyba) ir kapinės su mediniais krikštais.
Šią vasarą aplankėme šį muziejų, vietovių ir daiktų pavadinimai rodo, kad jame yra gerokai daugiau nei 11 pastatų ir kitų statinių.
Norint pažinti savo kultūros paveldą, šį muziejų lankyti verta ir būtina, nes tik ten yra išsaugota tai, kas lietuviško buvo, bet sunaikinta pokariu Sovietų sąjungoje.
Vytauto Batvinsko nuotraukos.
Gintaras Skamaročius
