Minint Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos (Tilžės) Akto pasirašymo 106-ąsias ir Kristijono Donelaičio gimimo 310-ąsias metines, pernai lapkričio pabaigoje, Vilniuje trims asmenims įteikti ir tų metų Kristijono Donelaičio medaliai „Širdings brolau“.
Vienas iš jų – pedagogas, Mažosios Lietuvos kultūros ir literatūros tyrinėtojas prof. Domas Kaunas. Jis apdovanotas už ilgamečius Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus, mokslinę bei visuomeninę veiklą, knygų ir kitų leidinių bei straipsnių rengimą ir publikavimą, bendradarbiavimą, jaunosios kartos ugdymą.
Siūlome skaitytojams Kristijono Donelaičio draugijos pirmininko Gintaro Skamaročiaus pokalbį su laureatu.
Esate Vilniaus universiteto profesorius, dėstytojas, knygotyrininkas, knygų autorius, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas. Kuri iš šių veiklų jums svarbiausia?
Mano kasdienė veikla daug metų buvo susijusi su Vilniaus universitetu, dėstymu studentams, mokslo duomenų kaupimu, tyrimais, rezultatų publikavimu. Suglaustai galima sakyti, kad mano akademiniame pasaulyje vyravo mokslo ir pedagoginis darbas, po kurio stogu pavėsį rado ir kitos Jūsų paminėtos veiklos. Dabarties metu telkiuosi į tyrimų tęsinį ir pasiektų rezultatus pristatymą suinteresuotiems naudotojams bei platesnei visuomenei.
Nuo ko prasidėjo jūsų susidomėjimas Mažąja Lietuva?
Į Klaipėdos kraštą, taigi, ir į Mažąją Lietuvą, šeima persikėlė kai sulaukiau dešimties metų. Jis labai skyrėsi nuo gimtosios Žemaitijos, tačiau iki siekio nuosekliai ir kryptingai pažinti naująją tėviškę dar daug Minijos vandenų turėjo nutekėti. Baigęs Priekulės vidurinę mokyklą įstojau į Kauno politechnikos institutą, po metų jį palikau, du metus tarnavau kariuomenėje, grįžęs pasirinkau Vilniaus universitetą. Visada jaučiau turįs nekantrią humanitaro sielą. Studijavau bibliotekininkystę ir bibliografiją, nuo pirmų žingsnių dalyvavau Universiteto Studentų mokslinėje draugijoje. Mokslui motyvavo tuo metu dar docentas, vėliau – profesorius Vladas Žukas. Didelių gabumų ir darbštumo asmenybė. Jam vadovaujant parašiau visus studentiškus, jei tik taip galima pavadinti, tiriamuosius darbus ir, pagaliau, baigiamąjį – diplominį darbą. Šių metų balandį pažymime Profesoriaus gimimo šimtmetį.
Kaip ir kada susidomėjote Kristijonu Donelaičiu? Kas jus prieš daugiau kaip 30 metų įkvėpė parašyti apybraižų knygą „Donelaičio žemės knygiai“?
Esu tikras, kad Donelaičio siluetas mano akiratyje sušmėžavo Priekulės vidurinėje mokykloje. Mūsų jautri mokytoja filologė Teklė Matutytė gebėjo jaunimą sudominti lietuvių literatūros istorijos paslaptimis bei aukštumomis, vaizdžiai pasakojo apie Donelaitį ir vėlesnių kartų lietuvių rašytojus. Tačiau Donelaitį skvarbiai perskaičiau tik studijuodamas Vilniaus universitete ir antikvariate užtikęs 1940 metų laidos Kristijono Donelaičio „Metus“, iliustruotus talentingojo Vinco Kazimiero Jonyno medžio raižiniais. Man sėkmė lėmė atsitiktinumo dėka knygą vos už du rublius įsigyti iš 300 numeruotųjų egzempliorių tiražo, išspausdinto aukštos kokybės kreidiniame popieriuje. Tai buvo labai prašmatnus leidinys. Maniškėje knygoje puikavosi dailininko ranka padarytas įrašas raudonu rašalu: Nr. 17 VKJ. (Nenumeruotas tiražas siekė net 3000 egzempliorių). Savąjį laikiau lagamine po bendrabučio lova, skaičiau, gėrėjausi, kitiems rodžiau, pastebėjęs, kad viršeliai jau irsta, išvežiau į tėvų sodybą. Susigrąžinau tik įgijęs butą. Mažosios Lietuvos knygos istorijos tyrimai vedė prie kitų Donelaičio publikacijų ir tyrėjų darbų. Dabar po ranka turiu turbūt visų „Metų“ laidų, pradedant 1818-jų, egzempliorius. Minėtasis „Donelaičio žemės knygių“ rankraštis kilo ant sukauptos tyrimų medžiagos pamatų. Jį pirma pasiūliau leisti tarybmečio Savanoriškos knygos bičiulio draugijos vadovams, tie nesiryžo, knyga pasirodė jau nepriklausomoje Lietuvoje finansiškai parėmus VFR Šiaurės rytų vokiečių kultūros institutui Liuneburge.
Apie K. Donelaitį galite kalbėti ilgai, o kokius išskirtinius šios asmenybės bruožus labiausiai norėtųsi įvardyti? Kokių atradimų padarėte beveik 40 metų rinkdamas medžiagą knygai „Kristijono Donelaičio atminties paveldas?“, kaip kilo mintis aprašyti ir poeto biblioteką?
Kas lemia žmogaus charakterį? Neabejoju: prigimtis, kilmė, supanti gamtinė ir socialinė aplinka, produktyviai išnaudotos galimybės lavinti protą. Visi jo šeimos nariai, tėvai ir broliai prakuto. Jie turėjo kažkokį sumanumo, verslumo geną, paveldėtą orientavimosi į naujoves bei pažangos motyvaciją. Manyčiau, kad tai jų šeimos bruožas. Karaliaučiuje gyveno du jo broliai amatininkai, tikėtina, kad Kristijonas būdamas studentu pas juos padirbėdavo. Galimai ten išmoko skaityti brėžinius, miklino ranką vartoti technikos prietaisus. Juk ne atsitiktinai atėjus laikui pats gamino muzikos ir gamtinės aplinkos matavimo instrumentus. Veržlus charakteris ypač išryškėjo tapus kunigu. Esu įsitikinęs, nors neradau galimybių patikimu šaltiniu pagrįsti minties, kad Kristijonas žingsnis po žingsnio kūrė ir tik persisvėręs į savo amžiaus antrąją pusę Tolminkiemyje sukaupė tiems laikams gerą asmeninę biblioteką. Be knygų negalėjo rašyti pamokslų, gilinti tikybos ir biblinių tiesų studijas, tobulinti bendruomenės vaikų bei jaunimo krikščioniškąjį ugdymą. Tuo metu jau buvo sistemingai leidžiami knygynų katalogai, tad, sužinojęs naujienas, knygų, taip pat ir parankinius lietuvių kalbos žodynus bei gramatikas, galėjo užsisakyti ir atsisiųsti iš Karaliaučiaus. Neabejotinai gerai mokėjo lietuvių ir vokiečių kalbas, valdžios pavedimu net iš vokiečių kalbos vertė valstiečiams skirtus pamokymus, vadinamus „gromatomis“. Ar be naujausios pasaulio literatūros paskatų galėjo sukurti „Metus“? Jūsų paminėtoje knygoje įterpiau mintį: mes mažai pažįstame „Metų“ autorių. Vaizdžiai sakant, Donelaitis yra lyg koks ledkalnis, kurio vos maža viršūnė kyšo iš vandenyno ir prie mūsų ranka pasiekiamai vis dar neprisiartina. Poetas turėjo retam žmogui suteiktą gebėjimą gerai prisitaikyti prie gyvensenos sąlygų, ir jis sėkmingai lošė tokia korta, kuri jam užtikrino amžinumą. Dėl to kitos panašios ar net pranokstančios asmenybės iš tų laikų mes nesulaukėme.
Kaip gimė knyga “Martynas Jankus – tautos vienytojas ir lietuvių spaudos kūrėjas“?
Martynas Jankus – vienas iš kertinių mano tyrimų herojų. Apie jį jau rašiau diplominiame darbe, vėliau – ir disertacijose, mokslo straipsniuose. Tarybmečio tvarkdariams jis pernelyg nekliuvo, nes buvo laikomas savo meto mažu verslininku ir nuosaikiu visuomenininku. Socialdemokratų užsakymu pirmas lietuvių kalba išspausdino Komunistų partijos manifestą. Jis spausdino visiems, kam jo spaustuvininko paslaugų reikėjo. Spaudžiamas išgyvenimui būtino uždarbio, nuolat leidybai ieškojo paklausių knygų ir periodinių leidinių. Jankus suartėjo su produktyviu Donelaičio tyrėju vokiečiu Franzu Oskaru Tetzneriu, įkalbėjusį Lazdynėlių dvarininką fon Belovą savo sodyboje pastatyti Donelaičio atminimui skirtą paminklinį akmenį. Jo atidengimo iškilmėse dalyvavo ir Jankus. Galiausiai artimiau pažinęs mokslininką, dalinosi su juo žiniomis apie lietuvius kaip Vokietijos imperijos tautinę mažumą, pats iš jo gavo literatūros vokiečių kalba apie Donelaitį. Jankus 1891 m. pirmasis gana dideliu tiražu išleido liaudiškajam skaitytojui skirtas „Pavasario linksmybes“, planavo panašiu būdų leisti ir kitas poemos dalis. Tačiau šio, vadinkime projekto, neįgyvendino, nors pirmosios knygos tiražą nesunkiai išpardavė ir kitaip išplatino aprūpindamas Bitėnus nuolat lankiusius knygų kontrabandininkus, moderniaisiais laikais dažniau vadinamus knygnešiais.
Jankus pasižymėjo atkaklia kova už Prūsijos lietuvių politinių ir tautinių teisių išsaugojimą. Jis siekė tribūnos, todėl kėlė savo kandidatūrą rinkimuose į Vokietijos parlamentą, nors neturėjo jokių šansų laimėti: stigo lėšų rinkimų kampanijoms organizuoti. Dėl to gavo tik apie šimtą palaikančių balsų, kai reikėjo kelių tūkstančių. Matydamos perspektyvų veikėją, baigiantis 1922 m. pabaigoje lietuvių politinės jėgos Jankų iškėlė vadovauti Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui ir neapsiriko. Bitėnų spaustuvininkas sutiko ir laimėjo, su atsakingomis pareigomis Klaipėdos kraštą vienijant su jauna Lietuvos Respublika susidorojo, tad pelnytai tapo tautos pripažintu, nors ir simboliniu Mažosios Lietuvos patriarchu bei Amžinuoju Rambyno sargu. Rašydamas knygą „Martynas Jankus“ (2021) rėmiausi Lietuvoje ir užsienyje kaupta šaltinių medžiaga, lietuvių ir užsienio mokslininkų skelbtais tyrimais bei konsultacijomis.
Žinant šiandieninę padėtį Karaliaučiaus krašte, kur naikinamas lietuviškas paveldas, dėl ko labiausiai neramu ir skauda širdį?
Ten padėtis tragiška. Šiame krašte per amžius gyvenusius baltus, kartu ir lietuvius bei jų sukurtą paveldą pradėjo naikinti Vokiečių ordinas, tęsė jo įpėdinis – nacių režimas, po Antrojo pasaulinio karo toje pačioje erdvėje įsitvirtinęs kitas užkariautojas. Tikiu, kad taip nesitęs amžinai. Mes turim kalbėti apie tai ir, kai bus galimybių, atlikti bendrą darbą su rusų bei gretimų šalių demokratinėmis visuomenėmis, ypač inteligentijos vedliais. Jų yra, tai matosi ir iš to, kad jie ką tik užstojo mus pasipriešinus dėl Kristijono Donelaičio muziejaus Tolminkiemyje naikinimo. Nė valandai nenuleiskime rankų: mes privalome Mažosios Lietuvos labui dar produktyviau dirbti savo pačių namuose, viešinti problemas ir su jomis supažindinti pasaulį. Pats šiuo metu leidybai rengiu knygą „Mažosios Lietuvos knygų namai“, kurioje bandysiu supažindinti su Mažosios Lietuvos knygos kultūros istorine raida ir jos paveldo likimu, būsimus skaitytojus kiek galima paveikiau priartinti prie kultūringos, išsilavinusios lietuvių tautos dalies, daug nusipelniusios visai lietuvių tautai, kaimyninėms tautoms bei šalims. Ši knyga galbūt leis įtaigiau kalbėti, kodėl mes neketiname susitaikyti su šios tautos dalies praradimu, palaikyti per amžius kurtą jos gyvybingą savastį ir vykdyti jos priesakus.
Esate gavęs Lietuvos mokslo, Mažosios Lietuvos fondo (JAV, Kanada), įvairias kitas premijas, apdovanotas Lietuvos ir Latvijos Respublikos ordinais. Ką jums reiškia pernai lapkritį įteiktas Kristijono Donelaičio medalis „Širdings brolau“?
Vertinu kaip atliktų darbų įvertinimą, tikiu, apdovanojimai patvirtina, kad pasiekti rezultatai nenusėdo į stalčius ir juose nedulka. Tai motyvuoja darbus tęsti, būsimoje knygoje ir kitose publikacijose Kristijoną Donelaitį nuolat priminti ir vis kitaip aktualinti. Jis visada buvo, yra ir bus raktas į Mažąją Lietuvą ir juo reikia kuo rezultatyviau naudotis.
Kaip vertinate tokių organizacijų kaip Kristijono Donelaičio draugija veiklą, ką norėtumėte palinkėti „Donelaičio žemės“ žurnalo skaitytojams?
Jūsų draugija turi gerai apibrėžtus veiklos kriterijus, orientyrus, sėkmingai siekia užsibrėžto tikslo ir įrodo savo vaidmenį valstybės bei visuomenės gyvenime. Jūs nekonkuruojate su biudžetinėmis įstaigomis ir organizacijomis, esate laisvesni, kūrybingesni, nevaržomi grupinių įsipareigojimų ir idėjinių, išskyrus humanistines, priklausomybių. Jūsų laisvas žodis yra gerai girdimas. Vertinu Kristijono Donelaičio draugijos bei Jūsų, pirmininko, asmeninį pasiekimus. Skatinu dar daugiau pasišvęsti Donelaičio lauko įdirbiui, gilinti varomą vagą ir pritraukti dar daugiau rėmėjų.
Girdėjau, kad šiais metais draugijai neskirta finansinė parama. Nesuvokiu, kuo rėmintis toks sprendimas priimtas. Jis netesingas, todėl klaida turėtų būti ištaisyta. Susiorganizuoti ir į talką privalėtų stoti visi „Donelaičio žemės“ skaitytojai. Jie jau yra organizuota, nors ir ne neformali bendruomenė. Kviečiu pakelti galvas, telkti aukas laikraščio leidybai ir būtiniausioms užduotims vykdyti. Bus nauji politikų rinkimai, atėjus laikui, priminkime jų sprendimus.
Ačiū už pokalbį.
