Kristijono Donelaičio 310-osios gimimo metinės minėtos įvairiuose miestuose
2024-01-03

Sausio 1-ąją sukako 310 metų nuo tos dienos, kai Lazdynėlių kaime gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas, poemos “Metai” autorius Kristijonas Donelaitis (1714-1780). Ši graži sukaktis šiemet buvo paminėta keliuose Lietuvos miestuose – poeto kūrybos gerbėjai rinkosi prie jo paminklų Klaipėdoje, Marijampolėje, Vilniuje, Kaune.

Marijampolėje sausio 1-ąją gražus būrelis poeto vardo draugijos narių prie jo paminklo šalia evangelikų-liuteronų bažnyčios uždegė žvakeles. Čia skambėjo vietos poetų eilės, skirtos K. Donelaičiui, o jas skaitė Stefanija Navickienė, Zenonas Meškelevičius, Vida Mickuvienė, Šarūnas Sėjūnas ir kiti.

Prisiminimais dalinosi Marijampolės K. Donelaičio draugijos įkūrimo iniciatorius Vytautas Gaulia, o draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė apžvelgė praėjusius metus ir siūlė aptarti veiklas bei renginius šiems prasidėjusiems metams.

Mažosios Lietuvos paveldas - Tėviškės muziejuje Lenkijoje
2023-12-31

Mažosios Lietuvos lietuvių XVIII-XIX am. Sodybos, pavieniai statiniai, senieji krikštai Lenkijoje? Taip, istorija labai įdomi, bet apie viską iš pradžių.

1893 m. buvo nuspręsta įkurti Rytų Prūsijos krašto paveldo konservatoriaus pareigybę. Jis buvo renkamas (skiriamas) 3 metų kadencijai. Jo pagrindinė užduotis – ieškoti, rinkti ir saugoti krašto kultūros paveldo objektus. Pirmuoju konservatoriumi tapo Adolfas Boeticheris dirbęs iki 1901 m. Nuo 1902 m. dirbo architektas ir meno istorikas Richardas Dethlefsenas. Jis pastebėjo politinių ir ūkinių pokyčių neigiamą įtaką kraštovaidžiui, kaimo architektūrai.

Šis konservatorius lankėsi Skandinavijoje ir susipažino su ten įsikūrusiais pirmaisiais Europoje (pirmasis Norvegijoje, 1881 m.) etnografiniais (liaudies) buities muziejais po atviru dangumi. Tai jį paskatino 1909 m. spalio 24 d., Karaliaučiuje organizuoti pirmąjį iniciatyvinės grupės Tėviškės liaudies buities muziejui įkurti posėdį. Tai formali būtent Tėviškės muziejaus istorijos pradžia.

Verta priminti, kad Lietuvių etnografinės sodybos (Tėviškės muziejai) buvo įsteigtos ir Tilžėje (Lietuvio sodybos namas) bei Lazdynų (dab. rus. Krasnoznamensk) apskrityje. Tilžėje Lietuvio namas išsilaikė iki II Pasaulinio karo - jo metu sudegintas.

Susitikime prie Poeto paminklo
2023-12-31

Mes ir vėl atėjom vėsią žiemos dieną

Nusilenkti Būrui – Kunigui širdies.

Pasakyt, jog Sūduvoje saulė šviečia

Didžiavyriams. Ir per amžius švies...

(marijampolietė Birutė Arlienė)

Sausio 1 d. ir vėl Poeto gimtadienis, ir vėl Draugijos kvietimu 12 val. rinksimės pagerbti jį, nes ateinantys metai neeiliniai – 310-ieji gimimo metai. Todėl be eilių ir žodžių, skirtų jam, tarsimės, kelsime idėjas, kaip pažymėti šią reikšmingą datą. Šiandien, mąstydama apie mūsų Poetą daug perverčiau, ne viską suspėjau (o ir neįmanoma) perskaityti, turiu galvoje tuos šaltinius, kurie sukaupti Poeto failuose. Įstrigo profesorės Viktorijos Daujotytės mintis: „Kristijonas Donelaitis – mūsų kultūros neišsemiamas šulinys: vis pasisemiame, kiek kas galime, kiek kam kada reikia...“

PAMINKLAS KRISTIJONUI DONELAIČIUI MARIJAMPOLĖJE
2023-12-31

Štai jau praėjo pirmas dešimtmetis nuo to laiko, kai 2013 metų lapkričio 22-ąją, ūkanotą ir apniukusią, bet nuo mūsų linksmų, žėrinčių žvilgsnių prašvitusią dieną atidengėme paminklą Didžiajam Poetui Kristijonui Donelaičiui. Jau buvo tik mėnuo iki Jo gimtadienio, todėl skubėjome įgyvendinti savo idėją, viltį ir norą turėti Poetą savo mieste. Prisimenu: susirinko minia, visa aikštė tarp evangelikų bažnyčios ir „Spindulio“ kino teatro, ir dar toliau vilnijo žmonėmis. Iškilmingas renginys lietuvių literatūros klasikui pagerbti prasidėjo neįprastu reginiu. Rašytojo vardo draugijos vėliavą ir tautiniais darbužiais pasipuošusias merginas į aikštę atvežė baikerių klubo „Siena“ motociklų kolona, jie vos galėjo pravažiuoti pro žmones ir nieko negelbėjo tvarkdarių prašymai.

Mūsų paminklas - pirmasis Nepriklausomybės metais pastatytas klasikui. Skamba žodžiai, skirti Poetui ir susirinkusiems: beveik prieš  300 metų Mažojoje Lietuvoje, mūsų Tėvynės kultūros lopšyje, gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas, kunigas, poetas, muzikos instrumentų kūrėjas, pirmasis kovotojas prieš lietuvninkų krašto kolonizaciją. Jis visada liks didžiuoju ir pirmuoju. Mes visada jausimės Jam skolingi ir dėkingi, todėl skaitysime ir žavėsimės, piešime, kursime dainas, vaidinsime... statysime paminklus. Kaip šiandien čia, Sūduvos žemėje, kaimynystėje su  gimtaisiais Donelaičio Lazdynėliais, su nerimu ir džiaugsmu pristatome jums paminklą Poetui.

“Donelaičio žemė” nuo 1992 m. gruodžio – jau 31-vieneri
2023-12-30

Prieš 31-erius metu, t.y. 1992 metų gruodžio 18 dieną spaudai pasirašytas bei mėnesio paskutinėmis dienomis išleistas “Donelaičio žemė” laikraščio 1-asis numeris. Jis išėjo 3 tūkstančių egzempliorių tiražu. Jo sudarytojai: Vytautas Šilas, Vanda Vasiliauskienė, Steponas Lukoševičius.

Savo lėšomis jį maketavo “Lietuvos aidas”, išleido Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos leidybos centras. Laikraščio spaude rašoma, kad tai: “Donelaičio ir Vydūno draugijų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Prūsos ir Mažosios Lietuvos fondo leidinys Karaliaučiaus krašto lietuviams”.

Pirmame numeryje, kaip testamente, buvo rašoma:

„Dabar, kai Lietuva nusimetė svetimą rūbą ir tarsi Motina keliasi iš sunkios ligos patalo, kiti laikai atėjo ir į Rusiją, todėl senoji tvarka traukiasi iš Kaliningrado srities – šio Dievo užmiršto Europos užkampio. Taigi pamažu į gerą keičiasi ir čia gyvenančių lietuvių būvis. Daug ko jiems stinga, bet labiausiai – gyvo lietuviško Donelaičio žodžio.

Tai suvokdami kaip skolą, Lietuvos visuomeninių organizacijų, įsipareigojusių dirbti Mažosios Lietuvos labui, žmonės – Mažosios Lietuvos reikalų taryba (vadovas V. Šilas), Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ (vadovas V. Petraitis), Vydūno ir Donelaičio draugijos (vadovai V. Bagdonavičius ir N. Kitkauskas), Prūsos ir Mažosios Lietuvos Fondas (vadovė V. Kondratienė) ir daugelis kitų – išleido šį Jūsų rankose šiugždantį „Donelaičio žeme“ pavadintą leidinį – Kalėdinę dovaną Jums.

Karaliaučiaus kraštas mums brangus, nes čia gyvenę mūsų kraujo broliai prūsai ir lietuvininkai. XIII amžiuje, patys žudomi, penkiasdešimtmečiui sustabdė vokiečių Kryžiuočių ordino veržimąsi į Rytus ir taip padėjo kurtis bei stiprėti Lietuvos valstybei, o XV amžiuje Žalgirio mūšyje ir nugalėti Ordiną.