Naujienos
K. Donelaitis
Apie K.Donelaitį
Muziejus
Nuorodos
Leidiniai
Keleiviui
Kontaktai
Vaizdai

 

Naujienų prenumerata

 

Naujienų prenumerata
Įveskite.Neteisingas formatas.
Pažymėkite. Sutinku gauti
www.donelaitis.info
tinklapio naujienas

Kviečiame į paminklo K.Donelaičiui atidengimo iškilmes
2013-11-11

 

Artėja iškili ir reikšminga diena Sūduvai, drįstume sakyti ir visai Lietuvai, - paminklo lietuvių literatūros pradininkui Kristijonui Donelaičiui atidengimas Marijampolės mieste.

 
Lapkričio 22 d. 14 val. Marijampolės Kristijono Donelaičio draugija kviečia į paminklo didžiajam lietuviui atidengimą. Jūsų laukiame prie Evangelikų liuteronų bažnyčios (Kauno g. 9, Marijampolė).

Kviečiame visus atvykti į šventę ir kartu su mumis pasidalinti šiuo džiaugsmu.

 

Vida Mickuvienė, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė

 



Renginys K.Donelaičio jubiliejui
2013-09-18

Rugsėjo 20 dieną Marijampolės kultūros centre organizuojamas renginys, skirtas K.Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti



Kviečiame aukoti paminklo statybai
2013-06-17

Gerbiamieji,
drįstame kreiptis į Jus informuodami, kad Marijampolės Kristijono Donelaičio draugija, pasitikdama grožinės literatūros pradininko K.Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejų, organizuoja paminklo didžiajam lietuvių poetui statybą Marijampolės mieste. Jau suprojektuotas poeto vardo skveras prie evangelikų-liuteronų bažnyčios, kuriame ir bus pastatytas paminklas.  Paminklo autorius skulptorius Zigmas Buterlevičius  savo darbu taip pat prisideda prie K.Donelaičio vardo įamžinimo Sūduvoje. 
          Kadangi paminklas statomas įmonių, organizacijų  ir visuomenės lėšomis, labai prašome finansinės paramos. Ačiū už Jūsų gerumą.
 
                                   Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė
Skaitykite plačiau...


Kristijonas Donelaitis prabilo latviškai
2013-05-30

 
                                                     XIX  a. į Latviją atnešė Kaugurų (Vidžemė) valstiečių neramumus (1802 m.), žemės ūkio reformos būtinybę, Napoleono armijos įsibrovimą (1812 m.), baudžiavos panaikinimą Kuržemėje (1817 m.) ir Vidžemėje (1819 m.), o svarbiausia, kad 1822 m. išleistas pirmasis laikraštis gimtąja kalba. Tai buvo Jelgavoje Johano Frydricho Stefenhageno (1744 – 1812) ir sūnaus spaustuvėje leidžiami „Latvių laikraščiai“ („Latviešu Avīzes“). Nuo 1781 iki 1796 m. J. F. Stefenhagenas išspausdino aštuoniolika mokslininko ir kunigo Gothardo Frydricho Stenderio (1714–1796) knygų.Pirmajame laikraščio numeryje 1822 m. sausio 5 d. buvo pažadėta: „Mes norime suteikti galimybę latviams gilinti žinias, atveždami naujienas iš arti ir iš toli, pateikdami vertingų patarimų, išminties, kartais linksmai pasijuokti, ko nors pamokyti ir pagal galimybes padėti artojų tautai išjudinti protus siekiant gerovės (…). Nuoširdžiai mylime latvių tautą ir latvių kalbą.“
Šis laikraštis buvo ne tik pirmasis gimtąja latvių kalba, bet ir ilgiausiai – 93 (!) metus – gyvavęs per visą Latvijos spaudos istoriją. Ir laikraščio turinys išsiskyrė savo racionaliu branduoliu, nors jį įkūrė ir ilgus metus vadovavo vokiečių kunigai ir baronai. Iš jų kilęs ir pirmasis laikraščio redaktorius Karlis Frydrichas Vatsonas (Kārlis Frīdrihs Vatsons, 1777–1826). Iki 1901 m. tai buvo savaitraštis, vėliau pasirodydavo du kartus per savaitę, nuo 1911 m. – tris kartus per savaitę, o nuo 1913 iki 1915 m. tapo dienraščiu. Laikraščio prenumerata nuo 3600 egzempliorių 1860 m. išaugo iki 5000 vienetų 1870 metais. Po Kuržemės krašto okupacijos 1915 m. laikraštis nutraukė savo veiklą.
 
 
Latvių spaudos 100-osioms metinėms skirtas „Iliustruoto žurnalo“ numeris: viršelyje pirmasis „Latviškų laikraščių“ redaktorius Karlis Vatsonas
 
K. Vatsonas rašė, kad „Latvių laikraščių“ tikslas „įtikinti latvius, kad jų tauta yra nacija, įskiepyti meilę ir pagarbą savo gražiai kalbai, pasipriešinti germanizacijai, nes kas negerbia savo tautybės ir kalbos, tas pats niekinamas“.
„Latvių laikraščių“ leidėjai perėmė spausdinti ir „Kalendorių valstiečiams“. Liuteronų evangelikų kunigas K. Vatsonas pasiūlė papildyti kalendorių literatūriniu skyriumi, kuriame buvo spausdinami straipsniai apie gamtą, pateikiama grožinės literatūros. 1822–1823 m. kalendoriuje buvo spausdinami lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ („Gadalaiki“) vertimų fragmentai. Kadangi pirmieji laikraščio autoriai buvo vokiečių dvasininkai, tai tikėtina, kad vertėjas K. Vatsonas naudojosi Liudviko Rėzos 1818 m. išleistu „Metų“ vokiškuoju leidimu. Unikalu, kad praėjus vos ketveriems metams po „Metų“ išleidimo Karaliaučiuje, karališkoje G. F. Hartungo (1782–1849) spaustuvėje, Latvijoje suskambo mūsų literatūros klasiko K. Donelaičio poetinis žodis latvių kalba.
 
Redaktoriaus K. Vatsono prierašas po antrąja Donelaičio poemos vertimo publikacija:
 
„…Būtų malonu sužinoti, ar šis kunigo Donelaičio lietuviškų giesmių vertimas suprantamas ir ar patinka mieliems latvių skaitytojams? – Ta giesmė labai ilga ir mūsų pernykščių bei šių metų Kalendoriuje yra tik pusė pirmosios giesmės, iš viso yra keturios giesmės, tai Kalendoriuje dar daug metų būtų galima spausdinti, kol visa būtų publikuota. – Būtų gerai, kad mokyti latviai parašytų mūsų „Latvių laikraščiams“ („Latviešu Avīzēm“), kaip jiems ir jų pažįstamiems patiko ir ar viskas suprantama? Nes kitu atveju galima būtų ką nors kita pateikti mieliems Kalendoriaus skaitytojams.“ (Tekstą, parašytą senąja latvių ortografija, į lietuvių kalbą išvertė vertėja Dzintra Elga Irbytė.)
 
 
Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejus įsikūręs buvusiame „Academia Petrina“ pastate (2013 m. vasario 19 d.)
Jono Ivanausko nuotrauka
 
Į vokiečių kalbą „Metai“ pirmą kartą buvo išversti Liudviko Rėzos 1818 m. – ir išspausdinti kartu su originalu (gretutinis tekstas) „Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genant Donalitius, in gleichem Versmass ins Deutsche übertragen von D. L. J. Rhesa, Prof. S. Theol. Königsberg, 1818 m.“ Tai buvo pirmasis poemos „Metai“ vertimas į užsienio kalbą.
Keliasdešimt metų L. Rėzos leidinys buvo vienintelis, iš kurio apie poeto Donelaičio kūrybą sužinodavo ir savi, ir svetimi. 1865 m. filologas Augustas Šleicheris (August Schleicher, 1821–1868) paruošė leidinį „Christian Doneleitis Litauische Dichtungen“, kurį išleido Petrapilio mokslų akademija. Antrą kartą poemą į vokiečių kalbą išvertė Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselman, 1811–1881) 1869 m. ir išspausdino knygoje „Christian Donalitius Littauische Dichtungen“.
Į latvių kalbą verstų K. Donelaičio poemos „Metai“ fragmentų vėlesniais metais taip pat paskelbė rašytojai ir vertėjai Karlis Kundzinis, Janis Rainis, Edgaras Baumanis, Sudrabu Edžus, Janis Jaunsudrabinis, Emilija Prūsa, Emilis Skujeniekas, Janis Sudrabkalnis. Visas Paulio Kalvos „Metų“ vertimas „Gadalaiki“ pasirodė 1963 m. (2006).
 
K. Donelaičio kūryba sulaukė nemažo tarptautinio populiarumo: kūryba versta į 19 kalbų – anglų, armėnų, baltarusių, čekų, esperanto, estų, gruzinų, italų, japonų, latvių, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, serbų, švedų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių. O „Metai“ yra išversti į 12 kalbų – anglų, armėnų, baltarusių, čekų, gruzinų, latvių, lenkų, rusų, švedų, ukrainiečių, vengrų ir vokiečių, dabar verčiami į ispanų ir italų kalbas.
Nors K. Donelaitis išaugo iš savo meto gyvenimo ir kultūrinės aplinkos, bet nustelbė visus pirmtakus, tapo pirmuoju lietuvių grožinės literatūros klasiku. Tokį Donelaičio įsiliejimą į epochos dvasią lėmė trys priežastys. Pirma, rašytojo gyvenamuoju laikotarpiu Prūsijoje valdovai, ieškojo išprususių žmonių ir siūlė rašyti istorijas, kas ir buvo daroma. Jose, žinoma, atsispindėjo papročiai ir buitis. Antra, Martyno Liuterio mokslas – protestantizmas – skatino išlaikyti kalbą, ją tirti. Kalba turėjo iškelti žmogų, kad jis tikėtų į Dievą, mokėtų maldas, bet kartu būtų ir savarankiškas pilietis. Trečia, kadangi buvo verčiami religiniai tekstai, taip pat Biblija, iškilo dar viena problema, paaiškėjo, kad bažnyčiose pamokslus reikia sakyti gimtąja kalba, kad tikintysis, gyvenantis toje aplinkoje, suprastų Dievo Žodį. Būtent tas atsigręžimas į parapijietį ir paskatino literatūrinį sąjūdį. O arčiausiai vietinio žmogaus buvo dvasininkai, kurie ir ėmėsi literatūrinės veiklos.
 
 
1822 m. laikraščio „Latviešu Avīzes“ leidėjai        
 
priede Kalendoriuje valstiečiams spausdino ir
lietuvių poeto Kristijono Donelaičio poemos               
„Metai“ vertimo fragmentus
 
„Metų“ atsiradimą didžia dalimi paskatino Donelaičio gyvenamuoju laikotarpiu Švietimo epochoje susiklosčiusi situacija – reikėjo tokios literatūros, kuri formuotųsi atskirai nuo religinės raštijos. Kaip tik XVIII a. ir vyksta ta diferenciacija. Donelaitis savo poema įrodo, kad pasaulietinę literatūrą galima atskirti nuo religinės literatūros. Švietimo epochos etika kaip tik ir iškelia universalią žmogaus prigimtį bei jo atsigręžimą į gamtą.
Svarbiausias rašytojo kūrybos faktorius yra tikrovė, gyvenimas ir visuomeninė aplinka. Savo kūriniuose Donelaitis pasaulį suvokia tikroviškai ir taip jį pavaizduoja. Medžiagos poemai „Metai“, kaip pažymi kritikai, Donelaitis ėmė iš tikrovės, todėl visiškai suprantama, kodėl kūrinyje vaizduojami lietuviai baudžiauninkai, vyrai ir moterys, blogieji barami ir koneveikiami, o gerieji giriami. Visas dėmesys sutelktas į parapijos gyvenimą, kokių nors išskirtinių ar ypatingų įvykių nėra.
 
Pirmasis „Latviškų laikraščių“ redaktorius
 
Karlis Frydrichas Vatsonas (Kārlis Frīdrihs Vatsons) gimė 1777 m. birželio 7 d. Jelgavos akademinės gimnazijos (Academia Petrina) lotynų ir literatūros profesoriaus Matiaso Frydricho Vatsono šeimoje, mirė 1826 m. kovo 16 d. Lestenėje. Studijavo teisės mokslus Leipcigo ir teologijos mokslus Getinbergo universitetuose. 1803 m. grįžęs į gimtinę 23 metus dirbo Kuršo Gubernijos Lesteno ir Strutelės parapijose liuteronų kunigu. Buvo vienu pirmųjų latvių etnografu ir istorijos tyrinėtoju. Priklausė Kuršo literatūros ir meno draugijai. Karlis Vatsonas 1822–1826 m. iki savo iškeliavimo Anapilin buvo laikraščio „Latviešu Avīzes“ redaktorius.
 
 
1822 m. Kalendoriuje „Veca un jauna Laika Gramata uz to 1822 tru Gadu pec Jezus Piedzimšanas…“
(Seno ir naujo laiko knyga 1822 metams nuo Jėzaus gimimo…) išspausdinti K. Donelaičio poemos „Metai“ „Pavasario linksmybių“ fragmentai
 
Derėtų paminėti, kad Teodoras Grothusas (Theodor von Grotthuß, 1785 m. sausio 20 d.–1822 m. ko-vo 26 d.) – elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas, 1817–1822 m. taip pat buvo Kuršo literatūros ir meno draugijos (Kurländische Gesellschaft für Literatur und Kunst), seniausios mokslinės draugijos dabartinėje Latvijos teritorijoje, narys.
Trumpam grįžkime prie Kuršo literatūros ir meno draugijos, kurios įkūrimo aktą 1815 m. lapkričio 23 d. Jelgavoje pasirašė aštuoni asmenys: baronas Heinrichas fon Ofenbergas (Baron Heinrich von Offenberg, 1752–1827) nuo 1772 m. studijavo Karaliaučiuje, baronas Ulrichas Heinrichas Gustavas fon Šlipenbachas (von Slippenbach, 1774–1826), nuo 1790 m. studijavo Karaliaučiaus universiteto teisės ir filosofijos fakultete, grafas Michaelis Plateris-Zybergas (1778–1865), baronas Aleksandras fon Medemas (von Medem, 1770–1842), Frydrichas fon Vetbergas (von Wettberg, 1779–1825), Johans Frydrichas fon Rekė (1764–1846), Georgas Frydrichas fon Felkerzamas (von Fölkersahm, 1766–1848) ir Karaliaučiuje gimęs Karlis Vilhelmas Krūzė (1765–1834) nuo 1781 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete.
 
Iš aštuonių narių net trys studijavo Karaliaučiaus universitete, su didžiausiu susidomėjimu klausydamiesi garsaus filosofo Emanuelio Kanto (1724–1804) logikos, metafizikos, moralės ir fizinės geografijos paskaitų. Tik ne tai svarbiausia, svarbu, kad būdami baltų vokiečiai ir didikai puikiai suprato, kad latvių kalba turi perspektyvią ateitį. Ir nemaža dalis jų gyvendami Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje, o vėliau ir Rusijos imperijos sudėtyje mokslų siekti vyko į Vokietijos universitetus ir į Prūsiją, Karaliaučiaus universitetą, kurio auditorijose tvyrojo lietuviška ir prūsiška, tai yra baltiška dvasia, tad visai suprantama, kad K. Vatsonas, kurio tėvas Matiasas Vatsonas buvo gimęs Karaliaučiuje, ėmėsi versti ir spausdinti mūsų literatūros klasiko K. Donelaičio poemą „Metai“.
 
Viena žymiausių knygų leidėjų šeima Jelgavoje
 
Johanas Frydrichas Stefenhagenas (Steffenhagen,1744–1812) – vokiečių tautybės knygų leidėjas ir platintojas, gimęs prekybininko šeimoje. 1762 m. Štralzundėje (Vokietija) įgijęs chirurgo specialybę atsikėlė gyventi į Jelgavą. Dirbo chirurgu ir barzdaskučiu. 1766 m. pradėjo spaustuvininko darbą našlės K. Litkės spaustuvėje. 1769 m. vedęs našlę įgijo spaustuvę ir tapo Kuršo ir Žiemgalos hercogo Peterio Birono (1724–1800) spaustuvininku su privilegijomis. 1781 m. įrašytas į Karaliaučiaus knygų spaustuvininkų draugiją ir gavo atitinkamą diplomą. 1801 m. Kuržemės gubernijos valdyba Stefenhagenui leido priimti į dalininkus jo įsivaikintą sesers sūnų J. M. Petersą. Nuo to laiko pilnas spaustuvės pavadinimas „J. F. Stefenhāgens un dēls“ („J. F. Stefenhagenas ir sūnus“). Spaustuvė savo veiklą nutraukė 1919 metais.
Jelgavoje 1844 m. išleistas visas „Naujasis Testamentas“. „Naujas Testamentas Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus su didžiu dabojimu perguldytas, o ant Garbės Dievui Traicėj Šventoj‘ vienatijam, Lietuvos įmonėms ant išganingos naudos išspaustas. Drukavojo arba išspaudė Spaustuvoj Mitaujo, metu 1844“ – tai pirmoji knyga, išspausdinta lietuvių kalba Žiemgalos krašte. Naująjį Testamentą spausdino J. F. Stefenhageno ir sūnaus spaustuvė. Tekstas išspausdintas senąja latvių ortografija arba gotišku šriftu.
 
Stefenhagenai buvo viena žymiausių knygų leidėjų šeima Jelgavoje, kurios atstovai vadovavo leidyklai 150 metų – nuo 1769 iki 1919 metų.
Už galimybę pasinaudoti 1822 m. „Latvijos laikraščiais“, 1822 ir 1823 m. „Kalendoriais“, taip pat knygos „Gadalaiki“ („Metai“) viršelio ir titulinio lapo kopijomis noriu nuoširdžiai padėkoti Latvijos universiteto akademijos J. Misinio bibliotekos vedėjai Guntai Jaunmuktanei ir Latvijos universiteto akademijos bibliotekos vyriausiajai bibliotekininkei Kristinai Pluostniecei.
 
Jonas Ivanauskas, "Mokslo Lietuva", 2013.03.07, Nr. 5(493)


Poezijos šventė Tolminkiemyje
2013-05-29

Vis labiau artėja 2014-ieji metai, kai sausio 1-ąją bus minimos 300-osios K.Donelaičio gimimo metinės. Šiai sukakčiai paminėti Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos nariai organizuoja daug įvairių renginių. Vienas tokių vyko praėjusį šeštadienį. Jau daugelį metų tradiciškai paskutinį gegužės šeštadienį draugijos nariai ir visi, mylintys Mažąją Lietuvą bei Kristijoną Donelaitį, vyksta į Karaliaučiaus kraštą, Tolminkiemį, pagerbti didžiojo lietuvių literatūros klasiko. Kartu su draugijos nariais šiemet vyko ir keletas Vilkaviškio rajono Keturvalakių pagrindinės mokyklos moksleivių su mokytojomis,  bei  vienas iš K. Donelaičio memorialinio muziejaus kūrėjų, Lietuvos Kristijono Donelaičio draugijos įkūrėjas ir vadovas, archeologas Napoleonas Kitkauskas.
     
Išvyka neapsiribojo vien Tolminkiemio lankymu. Įprastai šios kelionės dalyviai aplanko visas su K.Donelaičiu susijusias vietas. Pirmasis sustojimas – gimtasis K.Donelaičio Lazdynėlių kaimas, kur pastatytas paminklas „Metų“ autoriui ir auga jo atminimui beveik prieš trisdešimt metų pasodintas ąžuolynas. N. Kitkauskas susirinkusiems papasakojo ąžuolyno sodinimo istoriją bei apie paminklinio akmens, kurio autorius – garsusis lietuvių menininkas, skulptorius Vilius Orvidas, sukūrimą. Renginio dalyviai prie paminklo uždegė žvakeles, padėjo gėlių. Toliau kelias suko link Gumbinės, kur viename iš miesto skverų prieš kelerius metus buvo pastatytas paminklas K. Donelaičiui. Ši vieta gražiai prižiūrima ir puošia visą miestą, o prie paminklo mielai fotografuojasi ne tik atvykėliai iš Lietuvos, bet ir vietos gyventojai. Toliau – pro buvusį garsųjį Trakėnų dvarą, kuriame buvo veisiami ištvermingieji trakėnų žirgai, nors dabar ir gerokai apleistomis, tačiau lietuviams savotiškai šventomis vietomis – į svarbiausią tašką - Tolminkiemį.
    
Šiemet Tolminkiemio bažnytėlės šventorius dūzgė lyg bičių avilys ir tikrai priminė Vasaros darbų ištrauką: „O kaip jau diena pasakyta buvo prašvitus,/ Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko./ Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę/ Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.“ Šimtai suvažiavusių iš Šiaulių, Vilniaus ir kitų vietovių tvarkė aplinką, ravėjo gėlynus, sodino atvežtas gėles, pjovė žolę, degė žvakutes ant senųjų kapų šventoriuje.  Po talkos visi rinkosi į bažnytėlę, kur prie K.Donelaičio kapo muziejaus kriptoje uždegė žvakes ir padėjo gėlių. Gaila, tačiau jau antrus metus neleidžiama pakilti į bažnyčios bokštą ir pasigrožėti apylinkėmis, toli besidriekiančia senąja Romintės giria ar Pavištyčio kalvomis, nes bokštas dėl avarinės būklės uždarytas.
 
Pagrindiniu renginio akcentu tapo nuostabiai suorganizuota ir nuoširdumu persmelkta Kaliningrado srities lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvų mokinių bei mokytojų poezijos bei muzikos šventė „Donelaičio popietė“. Sveikinimo žodžius gausiai į Tolminkiemio bažnytėlę pagerbti didžiojo lietuvių poeto susirinkusiems tarė Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade ministras patarėjas Vytautas Umbrasas,  Napoleonas Kitkauskas,  euroregiono „Nemunas“ Marijampolės biuro direktorius, vienas iš šios kelionės organizatorių Gintaras Skamaročius, Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkė Vida Mickuvienė ir kiti.
 
Tądien gausumu stebino ne tik atvykusieji iš Lietuvos, bet ir Kaliningrado srities moksleivių kolektyvai. Toks gausus būrys atlikėjų, jaunųjų poetų, skaitovų, muzikantų ir dainininkų suteikė vilties, jog didysis būrų dainius šiame krašte tikrai nebus užmirštas. Savo kūrybos dainas atliko bei Lietuvos poetų eiles skaitė gausus būrys atlikėjų iš įvairiausių Kaliningrado srities mokyklų: Sovetsko (Tilžės) 3-osios mokyklos lietuvių kalbos bei etnokultūros fakultatyvas, vad. Vita Kovalenko;  Sovetsko (Tilžės) vaikų kūrybos namų lietuvių kalbos ir etnokultūros būrelis, vad. Tatjana Pavlova; Nemano (Ragainės) 2-osios mokyklos lietuvių kalbos bei etnokultūros fakultatyvas, vad. Vida Martišauskienė ir Jolanta Valskienė; Dobrovolsko (Pilkalnio) 4-osios mokyklos lietuvių kalbos bei etnokultūros fakultatyvas, vad. Alma Janvariova; Kaliningrado (Karaliaučiaus) 4-osios mokyklos lietuvių etnokultūros fakultatyvas, vad. Algirdas Karmilavičius;  Kaliningrado (Karaliaučiaus) 35-ojo  licėjaus lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvo vaikų ansamblis „Gintarėlis“ vad. Algirdas Karmilavičius; Kaliningrado (Karaliaučiaus) sekmadienines mokyklos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas, vad. Laima Mesčėriakova, Stela Škurina; Kaliningrado (Karaliaučiaus) 48-osios mokyklos lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvas; vad. Rūta Leonova; Industrinės - pedagoginės kolegijos 8 klasės mokiniai, atlikę inscenizuotą K.Donelaičio pasakėčią „Lapės ir gandro česnis“; Gurjevsko (Nuojhauzeno) vaikų jaunimo centro vaikų folkloro ansamblis „Rūtelė“; vad. Irena Tiriuba;  Gusevo (Gumbinės) 5-osios mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Nadruvėlė“; vad. Gražina Kolego. Taip pat atstovai iš Lietuvos: Vilniaus edukologijos universiteto studentai, Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos narė Stefanija Navickienė, perskaičiusi savo eilėraštį „Pasikalbėkim, Kristijonai“. Renginį vedė lietuvių kalbos ir muzikos mokytojas Algirdas Karmilavičius.
 
Kaip visada, po jaunųjų pasirodymo, į sceną išėjo „sunkioji artilerija“: lietuvių poetai Alma Karosaitė, Aidas Marčėnas ir Donatas Petrošius bei nemažas būrys poetų iš Kaliningrado srities: Aleksandr Koftun, skyręs eilėraštį Lietuvai ir sukūręs odę apie Donelaičio žemėje gyvenančių rusų ir lietuvių draugystę, „Metų“ vertėjas į rusų kalbą Sergej Isajev,  poetas, rašytojas, Kaliningrado srities rašytojų sąjungos pirmininkas Borisas Bartfeldas ir kiti.
 
Marijampolės K.Donelaičio draugijos inf.
 



Pirmas lapas Ankstesnis lapas


Naujienos 196 - 199 / 199

 

Sprendimas: www.arius.lt