Klaipėdos sukilimo vado Jono Budrio palaikai į Lietuvą kol kas nesugrįš
2022-12-27

Rudenį Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus atstovai bei Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Vytautas Jurevičius ir kiti asmenys susitiko su Klaipėdos meru Vytautu Grubliausku siekiant aptarti, kodėl jau apie dvejus metus įvairiose institucijose yra kalbama apie 1923 metų sukilimo vado Jono Budrio palaikų iš JAV, iš Čikagos atvežimą į Klaipėdą, apie jo testamento įvykdymą, tačiau klausimas yra įstrigęs.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas mano, kad geriausia vieta perlaidojimui yra Skulptūrų parke, šalia 1923 metų sukilėlių paminklo. Bet čia palaidoti žuvusieji, o jų vadas mirė savo mirtimi ir turi būti perlaidotas drauge su žmona. Meras susitikimo metu sakė, jog norėtų gauti ne žodinį, bet rašytinį Jono Budrio palikuonių sutikimą dėl palaikų pervežimo į Klaipėdos miestą.

Svečias iš JAV teigė, jog J. Budrio testamento vykdytojai mano, kad nors 2023-ieji yra paskelbti Klaipėdos krašto metais, nebūtina perlaidoti iki 2023 m. sausio 15 d., nes tai pareigai atlikti tinka visi ateinantys metai.

Klaipėdos sukilimo vadas, tarpukario Lietuvos kontržvalgybininkas ir diplomatas Jonas Polovinskas-Budrys 1964 metais atgulė Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje, bet jo valia buvo būti palaidotam būtent Klaipėdoje.

Lietuvininkas Kristupas Lekšas
2022-09-29

Prieš 150 metų, 1872 m. rugpjūčio 31 d. Striluose (Žemaitkiemių vls., Tilžės aps.) gimė Kristupas Lekšas – ūkininkas, verslininkas, visuomenės ir valstybės veikėjas, poetas, giesmių kūrėjas, vertėjas, spaudos bendradarbis.

K. Lekšas augo pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Marinkės (g. Precaitės) Lekšų šeimoje. Ėjo į vietos pradžios mokyklą, vėliau mokėsi privačiai, lankė vakarinius kursus. Iki 1900 m. gyveno Striluose, talkindamas tėvų ūkyje. 1900–1906 m. buvo plytinės ir lentpjūvės Laugaliuose bei Versmininkuose dalininkas.
1904 m. Kristupas Lekšas vedė laugališkę ūkininkaitę Anę Šaulytę (1884–1956), šeima susilaukė sūnaus Gustavo Adolfo (1905–1993). Lekšai 1914 m. įsigijo 50 margų ūkį Dėkintuose. Sodyboje Anės Lekšienės rūpesčiu buvo svetingai priimami gausūs lankytojai, įvairių įstaigų bei organizacijų atstovai, kaimynams atvira turtinga biblioteka.
Dar būdamas šešiolikos, K.Lekšas pradėjo rašyti eilėraščius, spausdino juos to meto periodikoje Vieversėlio slapyvardžiu. 1908 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Rūtų vainikėlis, arba svodbos eilės“ (antras leidimas - 1922 m.).
Talkino Priekulės kunigui Endrikiui Endrulaičiui (1864–1919) rengiant giesmynėlį „Naujos giesmių knygelės“ (1909 m.). 1919 m. išleido giesmių rinkinį „Ziono varpelis“, antrajame papildytame jo leidime 1932 m. paskelbta 140 giesmių (101 sukurta paties Kristupo Lekšo, 39 jo verstos iš vokiečių kalbos, visos suskirstytos liturginių metų tvarka). 1925 m. su Mikeliu Kundrium išleido rinkinį „Draugystės giesmių knygelės“. Kristupo Lekšo giesmių įtraukta ir į vėlesnius evangelikų liuteronų giesmynus.
Gana anksti K. Lekšas ėmė dalyvauti politinėje veikloje.

Paminėtas Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 100-metis
2023-01-16

Praėjusį savaitgalį sukako 100 metų nuo tų dienų, kai Klaipėda ir jos kraštas tapo Lietuvos dalimi.  Istorikai teigia, kad dar 1922 m. pabaigoje pradėtą organizuoti ir 1923 m. pradžioje įgyvendintą Klaipėdos krašto prijungimo operaciją galime vadinti sėkmingiausiu, kruopščiausiu ir sumaniausiu Lietuvos Vyriausybės žingsniu, sutelkusiu aktyvius diplomatijos, kariuomenės ir visuomenės veiksmus Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu.

Šių įvykių sukakties proga Seimas 2023 metus paskelbė Klaipėdos krašto metais. Klaipėdos krašto prisijungimas prie Lietuvos uostamiestyje šiemet buvo minimas kelias dienas.  Miestas buvo papuoštas ir Mažosios Lietuvos vėliavomis, įvairūs puošybos elementai buvo išdėstyti po visą Klaipėdą. Danės krantinėje buvo įrengta lauko paroda “Šimtmečio veidai”, kurioje – žmonės, fotografavęsi prie 1923 m. laisvės paminklo nuo 1925-ųjų iki mūsų dienų. Visi keturiolika parodos stendų sutalpino tikrai daug įdomių nuotraukų, kurias skubėjo pamatyti klaipėdiečiai ir miesto svečiai.

Tolminkiemio upelė
2022-12-27

Upelė  tokiu gražiu pavadinimu - Šventiškė - atiteka iš  kalvų, esančių šiauriau Romintos  girios. Jos siekia 150 metrų  aukštį ir yra apie 10 km į pietryčius nuo Tolminkiemio. Rusiškai upelė  vadinama Ruskaja, o  giria – Krasnolesje. Sumažėjus srities ir apylinkių gyventojų skaičiui, giria gerokai išsiplėtė į visas puses ne vien rusiškoje, bet ir lenkiškoje savo dalyje. Šventiškė – tai ne vienintelis toks vandenvardis mūsų krašte ir Mažojoje Lietuvoje. Šitas senovinis pavadinimas daugiau lietuviškas, nei prūsiškas. Tačiau galima patvirtinti  prūsiškumą gretimo upelio, už 4 km į vakarus, tekančio beveik lygiagrečiai Šventiškei. Tai – Šventainė (vok. Swentaine).  O dar už 5-10 km į vakarus nuo jų teka mįslingoji Rominta. Visa tai yra 20-30 kilometrų į vakarus nuo Lietuvos sienų, Nadruvoje, Mažosios Lietuvoje. 

Geležinkeliai Mažojoje Lietuvoje ir greta jos
2022-12-23

Įdomus kraštas ta Rytų Prūsija ir Mažoji Lietuva. Šiandieną papasakosime apie jos istorijos dalį -geležinkelius. Pirmieji traukiniai į Karaliaučių atvyko per Vyslos tiltus, Marienburgą ir Elbingą 1853 metais. Technikos naujovė - „ugninis pūkis“ audringai skynėsi kelią, išjudindamas regionus ir kartu su savimi kūrė naujas pramonės šakas. Jau 1860 metais bėgių kelias buvo pratęstas iki sienos su Lietuva (Rusijos imperija) - ėjo per Vėluvą, Įsrutį, Gumbinę ir Stalupėnus iki Eitkūnų /Virbalio. 1870-1875– aisiais geležinkeliai sujungė Įsrutį su Tilže ir Klaipėda, o kitoje pusėje, pietvakariuose, per Alenštainą ir Torunę - su Berlynu. Dygo geležinkelio stotys, primenančios didelius ir nedidelius rūmus.

Tarpukaryje iš Karaliaučiaus geležinkeliai šakojosi septyniomis kryptimis. Viena jų, vadinamoji Sembos geležinkelis – 1900 metais ratu apjuosė visą Sembos pusiasalio pakrantę, gintaro kasyklas ir tuo metu sparčiai augančius kurortus, vilų poilsiavietes. Kita linija pro Rastenburgą (dab. pl. Kętrzyn), Lyką (dab. pl. Elk) ir Brestą  sujungė Karaliaučių su Odesa. Pačiame Karaliaučiuje tarpukaryje buvo pastatytos dvi didelės stotys, likusios iki dabar. Tada  naudota 143 cm pločio geležinkelio vėžė, kuri ir dabar labiausiai paplitusi pasaulyje, net Amerikoje ir Kinijoje. Siauruko vėžė  Rytprūsiuose ir Klaipėdos krašte buvo 100 cm pločio (Lietuvoje - 60  ir 75 cm).