Šįkart mūsų skaitytojus norime supažindinti su Kristijono Donelaičio “Metų” vertėja į ispanų kalbą, Vilniaus universiteto docente Carmen Caro Dugo. Yra ir dar viena proga prisiminti ją – rugsėjo pabaigoje jai buvo įteikta pati garbingiausia Lietuvoje teikiama Šv. Jeronimo premija. Ji kasmet teikiama rugsėjo 30-ąją – Tarptautinę vertėjų dieną.
C. C. Dugo Šv. Jeronimo premija įvertinta už talentingai, žodingu ir skambiu stiliumi perteiktą sudėtingą įvairių laikotarpių ir raiškų poezijos ir prozos kūrinių kalbą. Vertinimo komisiją sudarė Irena Aleksaitė, Alfonso Rascon Caballero, Birutė Jonuškaitė, Rūta Lazauskaitė, Markusas Roduneris.
Svarbiausi C. C. Dugo prozos ir poezijos vertimai į ispanų kalbą yra jau minėti “Metai”, taip pat Antano Baranausko „Anykščių šilelis“, XX a. lietuvių poezijos antologija „Sinfonía de primavera“ ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (kartu su Margarita Sanos Cuesta).
Tai išties nelengvi kūriniai vertėjui, pareikalavę iš ispanės daug kruopštaus darbo ir atkaklumo. Vertinimo komisija pažymėjo, kad vertėja geba versti labai įvairios stilistikos tekstus, vertimo kalba tiksliai perteikti įvairių žanrų ir registrų kalbos subtilybes, rasti tinkamą ispanų kalbos raišką senajai ir specifinei lietuvių kalbos leksikai. Ritmingi, skambūs aprašymai K. Donelaičio ir A. Baranausko poemų vertimuose perteikti ne mažiau melodingai nei originalo tekstuose, puikiai išlaikant tekstų stilistinę vienovę.
Vertėja mums yra pasakojusi, kad išversti “Metus” į ispanų kalbą jai buvo didelis iššūkis, pareikalavęs ir nemažai laiko, ir pastangų. Sunku buvo surasti atitinkamus žodžius, kurie jau nevartojami lietuvių kalboje ir pritaikyti jiems ispaniškus atitikmenis. Ne mažiau ji vargo ir versdama į ispanų kalbą “Anykščių šilelį” – ispanų kalboje net žodžio “šilelis” apskritai nėra, ten teko gerokai pasukti galvą, kaip perteikti visą tekstą.
Ispanų kalba “Metai” pasirodė ruošiantis pasitikti K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, 2013 metais. Kaip tik tada Lietuvas pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. Knygos pristatymas vyko Goethe’s institute Madride ir jo metu C. C. Dugo pasakojo apie ketverius metus trukusį darbą verčiant K. Donelaičio kūrinį, o pačią lietuvių kalbą pristatė susiedama su Lietuvos istorija. Renginio dalyviams kūrinio vertėja tada daug kalbėjo apie lietuvių kalbos grožį, skambesį, išraiškingumą.
„Metus“ ispanų kalba išleido Sevilijos miesto leidykla „Renacimiento“, knyga įtraukta į bendrą seriją su Williamo Shakespeare’o, Paulio Verlaine’o, Charles’o Baudelaire’o, Konstantino Kavafio, Rudyardo Kiplingo, Paulio Morand’o kūriniais. Vertimo pratarmės autorė – Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Vertimas papuoštas Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis.
C. C. Dugo 1986 m. Sevilijos universitete baigė anglų ir ispanų filologiją, 1987 m. Dublino universitete – humanitarinių mokslų magistrantūrą. 1992 m. Trejybės kolegijoje Dubline ji apsigynė humanitarinių mokslų daktarės laipsnį. 1998–1999 m. ji studijavo lietuvių kalbą Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedroje. Nuo 2000 m. ispanė gyvena Lietuvoje ir dėsto ispanų kalbą Vilniaus universitete, šiuo metu yra jo Filologijos fakulteto Romanų kalbotyros katedros docentė. Docentė itin domisi lietuvių ir ispanų kalbų gretinamąja gramatika, meniniu vertimu, vertimo teorija ir praktika.
Nėra jokios abejonės, kad C. C. Dugo vertimai – tiltas tarp lietuvių literatūros ir ispanakalbės auditorijos. Jais ispanakalbiai skaitytojai supažindinami tiek su kokybiškai išversta lietuvių literatūros klasika, tiek su šiuolaikinių rašytojų kūryba.
Prieš kelerius metus C. C. Dugo ir “Metų” vertėją Karoliną Masiulytę-Paliulienę K. Donelaičio draugijos pastangomis pavyko nuvežti į Mažąją Lietuvą, jos apsilankė ir gimtuosiuose poeto Lazdynėliuose, taip pat Tolminkiemyje apžiūrėjo bažnyčią, kleboniją, jo kriptą.
Tada abi vertėjos buvo iki ašarų susigraudinusios, kad joms pavyko pastovėti prie “Metų” autoriaus kapo. Po to apsilankymo paprašyta pasidalinti įspūdžiais, ji rašė:
„Jeigu vienu žodžiu reikėtų apibūdinti tai, ką tądien patyriau ir pajutau Donelaičio žemėje, tai būtų STEBUKLAS. Su K. Donelaičiu intensyviai „bendravau“ apie 5 metus, nuo „Metų“ vertimo į ispanų kalbą proceso pradžios iki knygos leidimo ir pristatymų daugelyje vietų 2013-2014 metais. Per tą laiką pasistengiau įsigilinti į istorinį kontekstą, skaičiau įvairius leidinius apie lietuvininkų gyvenimą ir apie Donelaičio biografiją. Įsigilindama į Donelaičio poemą, geriau pradėjau pažinti autorių, jo meilę savo kraštui ir kultūrai, savo žmonėms, jo humoro jausmą ir gilų kalbinį jausmą. Jo vaizdingi ir skambūs tekstai privertė mane atlikti nuodugnią paiešką ispanų kalbos lobyne, grįžti prie ispanų klasikos, padėjo man grožėtis savo gimtosios kalbos turtais.
Per tą laiką Donelaičio „Metų“ vertimas man taip pat atvėrė galimybę užmegzti ryšius su daug gerų žmonių, geranoriškai padėjusių man su vertimo problematika ir skatinusių versti ir spausdinti tekstą, kad ispanakalbiai turėtų galimybę susipažinti su jiems nežinomu pasauliu. Jaučiu, kad Donelaitis mane išugdė kaip vertėją, mane mokė laukti, neskubėti, pasitikėti kitų žmonių patarimais, turėti kantrybės, įdėti vertimo tekstą į stalčių, ramiai grįžti prie jo naujomis akimis... Be to, baigusi vertimą, daug apie patį vertimo procesą ir apie Donelaitį mąsčiau, nes teko apie jį kalbėti Madride, Valensijoje, Lietuvos mokyklose, universitetuose, mokslinėse konferencijose...
Per šiuos ilgus metus Donelaitis tapo mano gyvenimo dalimi, bet niekada neturėjau galimybės apsilankyti Donelaičio žemėje, kad padėkočiau už visa tai, ką jis man davė. Po truputį buvau sau susidariusi asmeninį vaizdą, kaip tos vietovės atrodo. Ruoštis į kelionę nebuvo taip paprasta ir pripažįstu, kad kelionės pradžioje kertant sieną labai trumpai pasijutau nepatogumą, kad nekalbu rusiškai ir negaliu suprasti, ką žmonės sako. Tačiau atvykusi į poeto gimtinę, susitikusi su šaunia grupe, atvažiavusia iš Šiaulių, pamačiusi tą vietą, kur Donelaitis gyveno, rūpinosi savo parapijiečiais, kūrė, pasijutau kaip namie. Sunku apibūdinti jaudulį, mane apėmusį per visą kelionę...
Žinoma, tai, ką mačiau, neatitiko to mano iš anksto sudaryto vaizdo, bet tuo pačiu pajutau tarsi aš būčiau ten buvusi, ir buvo dar geriau, nes ten buvo galima įsivaizduoti gyvą Donelaitį - rašantį, dirbantį, kalbantį su savo būrais, besitvarkantį darže, pamokslaujantį... Dar ilgai prisiminsiu įspūdį, pamačius Donelaičio kapą, nes ten dar stipriau pajutau Donelaičio artumą, labai spontaniškai plaukė iš širdies malda, padėka. Man buvo didelė garbė skaityti trumpą „Metų“ ištrauką ispanų kalba, pirmą kartą skambančią pačioje Donelaičio bažnytėlėje. Karolinos prancūziškas tekstas taip pat suteikė daug džiaugsmo.
Labai didelį įspūdį paliko Karaliaučiaus srities mokytojų, atvedusių savo mokinius į šventę „Svečiuose pas Donelaitį“ triūsas ir atsidavimas, vaikų nuoširdūs pasirodymai. Ilgai paskui galvojau apie žmones, kurie visomis išgalėmis stengiasi, kad lietuvybės liepsnelė tame krašte neužgestų. Nesunku įsivaizduoti, kad tenka nemažai „vargt ir verkt“, bet Donelaitis traukia, Donelaitis įkvepia, stebuklas tęsiasi, ir tai suteikia daug džiaugsmo.
Ten būdama aš taip pat daug galvojau apie vertėjų darbą ir man sugrįžo ispanų rašytojo Miguelio de Unamuno (1834-1936) mintys apie vertimą. Jis parašė, kad „vertimas yra nuostabi veikla, nes mane verčia kito žmogaus mintis ir jausmus daryti savais. Tai yra viena iš labiausiai dvasią praturtinančių veiklų. Baigęs vieną iš tų vertimų, jaučiuosi praturtintas tuo, ką tas autorius man davė“. Kalbėdamas apie vieną verčiamą ir mylimą autorių, jis tvirtina: „darbas baigtas, bet jis visada liks mano viduje“.
Apsilankiusi Donelaičio žemėje, patyriau, kad Donelaitis taip pat liks su manim visam laikui. Be galo dėkoju visiems, man aprodžiusiems šį nuostabų stebuklą ir esu laiminga, kad per vertimą esu mažytė jo dalelė".
Prieš kelerius metus Marijampolėje buvo surengti tradiciniai Kristijono Donelaičio skaitymai “Tolminkiemis – Lietuva, Marijampolė – šimtmečių iššūkiai“, skirti lietuvių grožinės literatūros pradininkui, poemos „Metai“ autoriui Kristijonui Donelaičiui ir jį juos pakviesta atvyko ir C. C. Dugo. Ji perskaitė ištrauką iš poemos “Metai”, “Rudens gėrybių” dalies ispanų kalba.
Tada vertėja pasakojo, kaip sunku buvo rasti atitikmenis kai kuriems K.Donelaičio vartotiems žodžiams, kuriuos ir šių dienų lietuvių skaitytojai ne taip lengvai supranta. Vertėja rado ir nemažai „Metų“ panašumų su garsiuoju ispanų literatūros kūriniu - Migelio de Servanteso „Don Kichotu“.
“Metų“ vertimas buvo man didžiulis iššūkis ir jo dėka aš subrendau kaip vertėja – kai jau išverti tokį kūrinį, po to nebūna baisūs jokie vertimai. K.Donelaitis tapo ir mano vertimo mokytoju, nes iki “Metų” buvau vertusi iš lietuvių kalbos į ispanų tik keletą trumpų tekstų. Tad kai po “Metų” ėmiausi versti į ispanų kalbą Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, tam darbui užteko pusantrų metų”, – pasakojo ji ir pridūrė, kad vien pirmąją “Pavasario linksmybių” dalį ji vertė pusantrų metų ir tekstą perrašė penkis kartus. Pasak jos, vertimai paskatina ir dar labiau mylėti savo gimtąją kalbą, o baimės, susidūrus su tekstu, palaipsniui mažėja.
Algis Vaškevičius
“Metų” vertėja skaito ištrauką iš poemos Tolminkiemyje.
"Metai" ispaniškai išleisti 2013 metais.
C. C. Dugo už jos vertimus skirta šv. Jeronimo premija.
Autoriaus ir rengėjų nuotraukos
