Šįkart plačiau pristatome istoriką, enciklopedininką A.Matulevičių, prieš kelerius metus taip pat apdovanotą K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“. Apdovanojimas jam skirtas už Mažosios Lietuvos enciklopedijos ir kitų leidinių rengimą bei bendraautorystę rengiant keliasdešimt leidinių ir straipsnių Mažosios Lietuvos temomis.
- Jaunystėje labai domėjotės astronomija, bet astronomu netapote. Kodėl?
- Mokydamasis Giedraičių (viena seniausių Lietuvoje, nuo XIII a. kunigaikščių Giedraičių žemė, kunigaikštystės centras) vidurinėje mokykloje ,labai domėjausi istorija, geografija ir astronomija. Gerai sekėsi algebra, trigonometrija. Per geografijos pamokas mėgdavau nagrinėti žemėlapius (vėliau sudariau keletą įvairių originalių Mažosios Lietuvos žemėlapių). Labai patiko astronomija, kiti pasauliai, Visata, gyvybė kituose žvaigždynuose.
Berods 1957 m. Lietuvos astronomų patriarchas prof. dr.(vėliau ir akademikas) Paulius Slavėnas Lietuvos moksleiviams paskelbė konkursą įvairiais astronomijos klausimais. Anketoje buvo 18 sudėtingų klausimų, aš išsprendžiau sunkiausius, panaudojęs matematikos - algebros, trigonometrijos, geometrijos žinias (mokykloje astronomijos pamokų dar nebuvo - skaičiau įvairias knygas, analizavau). Man ir mokyklai, Molėtų rajonui buvo netikėta, kad aš tapau astronominio konkurso nugalėtoju, apie tai žurnalo straipsnyje ,,Astronautai grįžo į žemę“ rašė pats P.Slavėnas, kelis kartus paminėjęs mano pavardę, kad išsprendžiau sudėtingiausius klausimus.
Po to, kai 1957m. spalio 4 d. Žemę apskriejo pirmasis žmogaus sukurtas palydovas, labai džiaugiausi ir supratau, kad tai skrydžių į kosmosą pradžia. Kai vienuoliktoje klasėje mokytoja J.Usavičiūtė išdalijo astronomijos vadovėlius, aš papasakojau apie galimus skrydžius į kosmosą. Mano svajonė išsipildė, kai 1961m.balandžio 12d. SSRS pilietis Jurijus Gagarinas sovietiniu kosminiu laivu apskrido Žemę. Labai verkiau, kai, berods 1968m. vasarį jis žuvo.
Labai žavėjausi amerikiečių astronautais Neilu Armstrongu ir Edvinu Aldrinu, kurie pirmieji žmonijos istorijoje 1969 metų liepą nuskrido į mėnulį ir pasivaikščiojo bei paėmę uolienos mėginių sėkmingai grįžo į Žemę. „Per kančias į žvaigždes“ – toks užrašas yra ant Vilniaus universiteto senosios observatorijos pastato. Manau, kad po kokių 20-30 metų žmogus nuskris į Marsą. Beje, Karaliaučiuje paauglystę ir jaunystę praleido ir pirmasis į kosmosą iš erdvėlaivio pasivaikščioti išėjęs žmogus Aleksejus Leonovas.
Stoti į Vilniaus universitetą studijuoti astrofiziką neišdrįsau: klaidingai galvojau, kad teks sukinėti, varžtus, o man technika nelabai patinka, neturiu gabumų. Pasirodo, užtenka pagal teleskopų duomenis apskaičiuoti, kokioje planetoje galėtų būti gyvybė ir panašiai.
- Kas paskatino Jūsų susidomėjimą Mažąja Lietuva? Kodėl disertacijai rinkotės temą apie tautinę lietuvių padėtį Prūsijoje 1701-1807 metais?
- Didžioji mano meilė Mažajai Lietuvai, lietuvininkams (mažlietuviams) prasidėjo, berods, 1963 metais, kai aš, Vilniaus universiteto trečio kurso studentas studijavau Lietuvos istoriją (SSRS istorija nepatiko). Remdamasis archyvine medžiaga, ėmiau nagrinėti lietuvių tautinio atgimimo temą: aušrininkų, varpininkų (dr. J.Basanavičiaus, J.Bagdono, M.Jankaus, V.Kudirkos, J.Mikšo, M.Šerniaus, J.Šlūpo, P.Vileišio, A.Vištelio ir kitų žurnalų „Aušra“, „Varpas“ sumanytojų, leidėjų, ideologų, bendradarbių) ir dvasininkų korespondenciją.
Dauguma jos nebuvo skelbta dėl žiauraus Rusijos imperijos carizmo režimo persekiojimo, apskritai lietuviškos spaudos uždraudimo (1864-1904 m.), kultūros etnocido. Reikėjo gauti iš universiteto, Lietuvos mokslų akademijos vadovybės leidimus. Rašiau ir apie didlietuvių bei mažlietuvių intelektualų bendradarbiavimą leidžiant lietuvišką spaudą Mažojoje Lietuvoje: Bitėnuose, Ragainėje, Tilžėje.
Ypač mane sudomino tais laikais nežinoma ir ignoruojama Mažoji Lietuva, tiek nusipelniusi lietuvių raštijai, apskritai kultūrai, tautinei savimonei bei Sąjūdžiui. Supratau: jei žydams pažadėtoji šventoji žemė Jeruzalė, arabams - Meka, tai mums, lietuviams - Mažoji Lietuva, kultūrinėje, visuomeninėje, ekonomikos srityse lenkianti Didžiąją. 1963-1966 m. skaičiau pranešimus studentų mokslinėse konferencijose Kijevo, Odesos, Maskvos, Novosibirsko, Tartu universitetuose.
Mano pranešimą ypač gyrė Novosibirsko akademijos miestelio, taip pat SSRS Mokslų akademijos Sibiro skyriaus vadovas akad. A.Okladnikovas, sakęs, kad ,,ir mums, sibiriečiams, aktualus nacionalinis klausimas“. Jis prašė perduoti įžymiajai archeologei Marijai Gimbutienei linkėjimus. Teko laimė ją, iš Amerikos atvykusią, Vilniuje matyti, bet kai grįžau su nuotykiais iš Novosibirsko, ji jau buvo grįžusi į Ameriką.
Tautos, tautybės savasties klausimais susidomėjau ir ėmiausi tirti gal ir dėl to, kad mano tėvas Antanas, su tėvais gyvendamas Vilniuje, XX a. pirmais dešimtmečiais dalyvavo lietuviškų draugijų „Rytas“, „Žiburėlis“ veikloje, klausėsi dr. J.Basanavičiaus (tėvui jis padovanojo peiliuką su savo atvaizdu) ir kitų tautinio atgimimo veikėjų kalbų; skyrė lėšų lietuvybei Vilniaus krašte stiprinti ir jį išvaduoti iš lenkų ponų okupacijos, bendravo su vienintelio lietuviško knygyno Vilniuje steigėjais ir savininkais, patriotais J.ir M.Šlapeliais.
1970 m. įstojau į Lietuvos MA Istorijos instituto (direktorius akad. prof. J.Žiugžda, pavaduotojas ir kartu Feodalizmo sektoriaus vadovas akad. prof. J.Jurginis) aspirantūrą. Ėmiausi tirti Mažosios Lietuvos praeitį - tai išskirtinis reiškinys lietuvių sovietinėje istoriografijoje, nes net Mažosios Lietuvos terminas buvo išguitas. Kuriozas, bet kai kurie lietuvių raštijos tyrėjai, literatūrologai rašė, kad, pavyzdžiui, Jonas Bretkūnas gimė ir kūrė, kaip ir Martynas Mažvydas, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti Rytų Prūsijoje. Betgi šis terminas atsirado Prūsijos karalystėje XVIII a., o paplito po prancūzmečio, tai yra po 1815-1818 m. daugelio sričių reformų. Štai iki kokių nesąmonių ir absurdo buvo prieita!
Tirdamas esmines Mažosios Lietuvos problemas, prūsų ir lietuvių etnogenezę, įrodžiau, kad lietuvininkai (mažlietuviai) yra to krašto autochtonai, o ne kolonistai, kaip įrodinėjo kai kurie tarpukario vokiečių istorikai ar kalbininkai. Žinoma, aš jutau įtampą ,sovietinį politinį, ideologinį spaudimą.
Pirmajam visada sunkiausia ir pavojingiausia. Dirbau iki gilios nakties, per šventes - iki išsekimo. Disertacijos įvade ir autoreferate reikėjo ,,apsitverti sovietiniais perkūnsargiais“. 1973m. gynimas praėjo puikai: nepaisant komisijos narių pažiūrų (visokių buvo), visi balsavo ,,už“, suprato reikšmę lietuvybei. Labai dėkingas disertacijos vadovui akad. prof. dr. Vytautui Merkiui, Lietuvos MA bibliotekos (direktorius dr. Juozas Marcinkevičius) darbuotojoms, parūpinusioms pas mus nesamų knygų iš Vokietijos Federacinės Respublikos.
Apskritai 1989 metais labai pavėluotai išėjusioje monografijoje panaudojau iki 145 istorijos šaltinių, leidinių (ir archyvinės medžiagos) ir 475 mokslines monografijas, knygas, tęstinius leidinius. Tematikos apimtimi, problemų įvairove, sudėtingumu ir novatoriškumu ši disertacija faktiškai prilygsta mokslų daktaro habilitacijai.
- Daug metų dirbote enciklopedijų leidykloje, Jus patį ne vienas vadina „vaikščiojančia enciklopedija“. Kokių savybių reikia geram enciklopedininku?
- Nuo 1972 iki 2015 metų rengiau įvairias enciklopedijas: dirbau vyresniuoju moksliniu redaktoriumi Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, kuri vėliau pertvarkyta į leidyklą, po to į Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutą, galiausiai į centrą. Suredagavau per 20 000 įvairių epochų Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, LDK istorijos straipsnių, pats parašiau, galbūt, keliolika tūkstančių. Buvau apie 15 mokslinių knygų apie Mažąją ir Didžiąją Lietuvą redaktorius, recenzentas. Ypač sudėtinga buvo mums, enciklopedistams, naujai, nesiremiant privaloma marksistine-leninine metodologija, sovietine ideologija objektyviai nušviesti Lietuvos ir viso pasaulio įvykius. Būtina buvo atsikratyti senojo dogmatinio subjektyvaus palikimo.
Galima didžiuotis: 2001-2015 m. Enciklopedijų kolektyvas išleido 26 tomų naują ,,Visuotinę lietuvių enciklopediją“. Tikras žygdarbis, kad 2000-2009 m. išleidome 4 tomų pirmąją tokią pasaulyje ,,Mažosios Lietuvos enciklopediją“ (turtinga ir galinga Vokietija iki šiol neišleido ,,Rytų Prūsijos enciklopedijos“). Iš pradžių man vienam teko pradėti nuo tuščio lapo, nuo nulio, ilgainiui susidarė kelių mokslinių redaktorių grupė, kuriai vadovavau, pats daug redagavau, rašiau. 2014 m. apie Mažąją (Prūsų) Lietuvą išėjo žinynas anglų, 2015m. - lietuvių kalba; baigiamas rengti spaudai vokiečių kalba. Itin sudėtingas, kruopštus, varginantis, sekinantis darbas. Praėjome tikrą pragarą, o atlyginimai buvo itin maži, bet dirbome iš patriotizmo. Už finansinę ir kitokią paramą rengiant Mažosios Lietuvos enciklopediją bei žinynus labai dėkojame Mažosios Lietuvos fondui išeivijoje.
Mane išties daug kas vadina ,,vaikščiojančia enciklopedija“, tą girdėdavau ir kai vesdavau ekskursijas bei kraštotyrines ekspedicijas po Karaliaučiaus kraštą, po pietinę Prūsijos dalį - dabartinę Vakarų Lenkiją iki Gdansko, Kulmo, Torūnės. Be to, dar sovietmečiu kai kurie bendradarbiai enciklopedistai mane sveikindavo: ,,Labas, Mažoji Lietuva“. Sunkiu laikotarpiu tai buvo tam tikra moralinė parama, paskata. Norint tapti geru enciklopedininku reikia iš savo srities turėti daug žinių, nuolat tobulėti, skaityti mokslinius veikalus, taisyklingai geru stiliumi rašyti bei redaguoti, nuo jaunumės turėti gabumų ir juos nuolat ugdyti.
- Kas Jums yra Kristijonas Donelaitis?
- Grįžtant į Mažąją Lietuvą, mūsų, o ir pasaulio visuomenei vartai į tą kraštą, raktas - genialusis poetas kunigas Kristijonas Donelaitis. Jo europino lygio poema ,,Metai“ yra lietuvininkų baudžiauninkų gyvenimo, vargų ir džiaugsmų epas, kronika. Švietimo epochos
dainius gynė savo tautiečius lietuvininkus nuo vokiečių dvarponių ir valdininkų engimo, kolonistų protegavimo, traktuojant juos kaip neva aukštesnės kultūros ir socialinės pakopos naujakurius, smerkė Prūsijos valdžios germanizavimo politiką, bet kartu smerkė tuos ir tautiečius, kurie ėmė perimti kolonistų ydas, tinginiavimą, veltėdžiavimą, girtuokliavimą. Mat K.Donelaičiui pradėjus kunigauti Tolminkiemio parapijoje, lietuvininkų žemėse ir netgi sodybose baigė įsikurti atėjūnai. Pagirtina jo drąsa kovojant dėl parapijos žemių su Tolminkiemio dvaro valdytojais amtmonais T.Ruigiu ir K.H.Baeringu, ginant lietuvininkus parapijiečius.
- Ką Jums asmeniškai reiškia apdovanojimas K. Donelaičio medaliu „Širdins brolau“?
- K. Donelaičio draugijos man skirtas K.Donelaičio medalis ,,Širdings brolau“ (labai dėkoju už brolystę) yra svarbiausias apdovanojimas už K.Donelaičio epochos lietuvininkų būrų gyvenimo aprašymus, Mažosios Lietuvos prikėlimą, juolab, kad aš jokių vardinių apdovanojimų ir premijų nesu gavęs. Skaudu, kad po Antrojo pasaulinio karo nebeliko Mažosios Lietuvos, liko tik jos šiaurinė dalis Klaipėdos kraštas.
Kaliningrado (Karaliaučiaus) krašte neliko ne tik vokiečių, bet ir mažlietuvių, teliko jų ir prūsų europinės reikšmės kultūros paveldo dalis ir žaizdota nualinta žemė. Tuo Lietuvos valstybė ir Europos Sąjunga privalo nuolat atkakliai rūpintis, nes tai prarastoji Vidurio Europos civilizacija. Džiugu, kad tuo paveldu, Karaliaučiaus krašte gyvenančiais lietuviais kiek gali rūpinasi K.Donelaičio draugija, dėmesį skiria žurnalas ,,Donelaičio žemė“. Sėkmės ir ištvermės kilnioje misijoje!
Algis Vaškevičius
Medalį "Širdings brolau" A. Matulevičiui įteikia K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius.
Autoriaus nuotraukos
