Šįkart – pažintis su dar viena K. Donelaičio medalio „Širdings brolau“ nominante, režisiere, bibliotekininke Virginija Samuoliene. Jai medalis buvo skirtas už spektaklio „Giresmė“ pagal A. Drlingos romaną „Jau saulelė...“ pastatymą, taip pat už aktyvų lietuviško rašytinio ir istorinio paveldo plėtojimą, vakaronių organizavimą.
- Kada ir kodėl susidomėjote Mažąja Lietuva, Kristijonu Donelaičiu ir kitais to krašto šviesuoliais?
- Namuose mes tą kraštą vadindavome Prūsija. Man tai siejosi su kažkokiu labai artimu ir kartu labai paslaptingu kraštu, kuris lyg ir buvo mūsų gyvenimo dalis, o paskui kažkas atėjo ir atplėšė. Iki dabar prisimenu mamos pasakojimus apie „vilko vaikus“, kurie po karo iš to krašto atklysdavo iki mano senelių namų netoli Sasnavos. Seneliai juos slapta pamaitindavo, leisdavo pernakvoti ir išsiųsdavo tolyn, nes priglaudimas ilgesniam laikui grėsė kalėjimu ar tremtimi. Kas yra Mažoji Lietuva ir kokie mūsų tautos lobiai ten slypi, tinkamai identifikavau tik studijuodama Klaipėdoje.
Su Kristijonu Donelaičiu susipažinti mokyklos nereikėjo, nes namuose, kiek pamenu, knygų lentynoje visada buvo „Metų“ leidimas, išleistas, berods tais pačiais metais, kai aš gimiau. Su labai išraiškingais, dinamiškais V. Jurkūno piešiniais. Kadangi skaičiau nuo šešerių metų, žinoma, kad vartydavau ir suaugusiųjų knygas, o tie piešiniai man labai patiko, žadino vaizduotę. Tad kai mokykloje jau skaitėme „Metus“, man jie buvo tarsi savi ir tokio „baubo“, kad vaikams sunku skaityti hegzametrą, kad sunku suvokti tekstą, man nebuvo.
Galbūt nuskambės šventvagiškai, bet aš manau, kad Kristijonas Donelaitis buvo sūduvis, kaip ir mes, čia gimusieji ir augusieji, ir mums jis yra kur kas artimesnis nei Klaipėdos kraštui. Juk nuo mūsų iki jo gimtojo kaimo – vos pusšimtis kilometrų. Ir jo kalba mums, sūduviams, nėra sudėtinga, ar nesuprantama, o požiūris į ūkiškumą, racionalumas, taupumas, darbštumas - tai Sūduvos krašto ūkininkų bruožai.
Literatūriniu Mažosios Lietuvos palikimu ir to krašto šviesuoliais iš tikrųjų labiau susidomėjau studijuodama tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje, Klaipėdos fakultetuose. Šios mokyklos dėstytojai visi spinduliavo kažkokia meile Mažajai Lietuvai, o ką jau kalbėti apie šviesios atminties Lietuvių literatūros katedros docentą Jurgį Mališauską – turbūt žymiausią to meto Mažosios Lietuvos kultūros ir literatūros tyrinėtoją. Jo paskaitose mums atsiverdavo ne tik literatūros, bet ir istorijos lobiai. O kai išvažiuodavome kartu su juo į Karaliaučiaus kraštą, atrodė, kad docentas kartu su Bretkūnu vienam suole sėdėjo, su Milkumi varles upely mušė, o su Kleinu suktinukę už kampo rūkė. Juokauju, žinoma, tačiau jis buvo tikras šio krašto istorijos ir asmenybių žinovas, tokie žmonės užburia, įtraukia į savo pasaulį.
- Ar daug kartų teko lankytis Tolminkiemyje, Lazdynėliuose, Gumbinėje, kitose su K.Donelaičiu susijusiose vietose? Kokius jausmus iš ten parsiveždavote?
- Pažintį su šiuo kraštu ir jo asmenybėmis, pradėtą studijų metais, norėjosi tęsti, nes kuo daugiau sužinai, tuo labiau supranti, kiek daug dar nežinai, tačiau užsidarė siena ir atsirado sunkumai. Tačiau esu buvusi turbūt visose vietose, susijusiose su K. Donelaičiu: ir Karaliaučiaus universitete, ir Stalupėnuose, ir Lazdynėliuose, ir, žinoma, Tolminkiemyje.
Ir savo vaikus esu nuvežusi į Tolminkiemį. Manau, kiekvieno lietuvio šventa pareiga parodyti savo vaikams Tolminkiemį, nuvažiuoti, bent mintimis nusilenkti šiam didžiam žmogui, kurio indėlis į tai, jog kalbame lietuviškai – milžiniškas.
Parsiveždavau iš ten ne tik šilčiausius prisiminimus, bet ir ąžuolo ir kaštono sėklų. Kiek kartų esu buvusi Tolminkiemyje, Gumbinėje ar Lazdynėliuose – sunku gal suskaičiuoti, tačiau kiekvienąkart ten vykstu su jauduliu, tarsi į susitikimą su gyvu rašytoju. Aš net juokauju, kad Donelaitis mano slaptas mylimasis. Kartais tik apima neviltis ir liūdesys, dėl niokojamų šio krašto kultūros paminklų. Nors kai kurie miestai jau tvarkosi, tačiau mažesniuose miestuose ir kaimeliuose apstu griaunamų, apžėlusių istorijos liudininkų.
- Kas paskatino pastatyti spektaklį „Giesmė“ pagal A.Drilingos romaną „Jau saulelė...“?
- Studijų metais perskaičiau Johaneso Bobrovskio romaną „Lietuviški fortepijonai“. Mane sužavėjo romano autoriaus sukurtas K. Donelaičio gyvenimiškas portretas ir istorija. Vėliau susiradau A. Drilingos „Jau saulelė...“ Kilo mintis padaryti šių kūrinių sintezę. Žinoma, rašant inscenizaciją, teko pridėti nemažai savo minčių. Buvau taip įsitraukusi į šį darbą, kad dalį scenų net susapnavau. Čia buvo tikriausiai tas atvejis, kaip rašytojai sako: „herojus užvaldė mano mintis“. Iš tikrųjų atrodo kažkas mane valdė ir diktavo ištisas scenas bei dialogus. Pirmoji šio spektaklio premjera įvyko prieš 30 metų, vėliau, kai sumaniau spektaklį atkartoti ir iš naujo pastatyti čia, Marijampolėje, kai kurias scenas papildžiau, truputį praplėčiau.
Yra asmenybių, kurios negali nežavėti, kurių talento ir darbų didybę sunku net suvokti. Man Donelaitis – didžiulis autoritetas, ne veltui ir sūnų jo vardu pavadinau. Man jis – tarsi lietuviškasis Leonardas da Vinčis, apdovanotas daugybe talentų bei genijaus protu, šimtmečiais pralenkęs savo epochą. Kartu – ir tragiško likimo žmogus, laikmečio įkaitas, priverstas savo talentą ir energiją švaistyti kovodamas su vietos karaliukais ir biurokratais. Tuo pačiu jis buvo ir paprastas žmogus, mylintis, kenčiantis, gal ir neapkenčiantis...
Manau, kad jeigu mokytojai, prieš pradėdami studijuoti literatūros kūrinius, giliau atskleistų vaikams rašytojo žmogiškąjį paveikslą, papasakotų tikrų, nepagražintų biografijos detalių, nebijotų užsiminti ir apie jo jausmus, ir kūriniai pasirodytų suprantamesni, artimesni, ne tokie nuobodūs. Aš pati kuo labiau domėjausi Donelaičio gyvenamąja aplinka bei laikotarpiu, tuo ryškesni ir įdomesni man pasirodė jo sukurti personažai.
- Kuo įsiminė tas pastatymas, kaip pavyko surinkti atlikėjus, ar daug žiūrovų jį pamatė, kokių atsiliepimų sulaukėte?
- Spektaklio pastatyme dalyvavo 18 žmonių. Neturint teatro trupės, tai tapo tikru išbandymu. Galima sakyti, suėjo žmonės iš gatvės, kai kuriuos jų mačiau pirmą kartą gyvenime, daugelis jų teatro scenoje buvo niekada nevaidinę. Pati pasikviečiau tik pagrindinių vaidmenų atlikėjus. Kristijono Donelaičio vaidmeniui – Ričardą Mockų, kuris man atrodė panašus fiziškai, be to neabejojau jo aktoriniais gebėjimais, jo žmoną Aną Reginą vaidino mano studijų draugė iš Vilkaviškio Jolita Sinkevičienė, jaunąjį Kristijoną – Remigijus Petručionis. Kiti aktoriai atėjo pamatę kvietimą vaidinti, dar kitus prikalbino Kristijono Donelaičio draugijos Marijampolės skyriaus pirmininkė Vida Mickuvienė.
Buvau nustebinta, kokių talentų jie visi pilni. Gal dėl to, kad širdyje visi degė meile Donelaičiui. O kokiais balsais jie giedojo! Ne vienas aktorius pasirodė ir muzikos mokslus baigęs, įvairiuose choruose dainuojantis. Tas laikotarpis, kai statėme šį spektaklį, buvo vienas prasmingiausių mano gyvenime. Kai ateini į repeticiją, ir matai degančias žmonių akis, matai, kaip jie nori vaidinti, kaip jiems tai svarbu, kaip jie stengiasi, patys ieško kostiumų, aptarinėja giesmes, atskirai repetuoja, neskaičiuodami savo laiko ar išlaidų vaidinimui – tai yra tai, ką vadiname kūrybos džiaugsmu. Juo labiau, kad repeticijoms neturėjome net tinkamų sąlygų. Iš pradžių repetavome Marijampolės kolegijos salėje, vėliau, likus savaitei iki premjeros, įsileido dramos teatras. Per savaitę, repetuodami vos keletą valandų po darbo, sugebėjome viską pritaikyti naujai scenai, pasirengti dekoracijas, pritaikyti apšvietimą, priderinti garsą. Visi dirbome iš idėjos, tik ji leido mums atlaikyti tokį krūvį ir pasiekti tokį rezultatą.
Premjeros dieną žiūrovai vos tilpo salėje, buvo didžiulis būrys stovinčių. Sulaukėme didžiulio palaikymo ir pagyrų. Deja, neturėjome trupės vadybininko, kuris rūpintųsi tolimesniais spektakliais. Marijampolės dramos teatras mūsų spektaklio nenorėjo, teko net dekoracijas pervežti į kultūros centrą. Vėl neturėjome net kur repetuoti. Todėl dar vieną spektaklį parodę Vilkaviškio kultūros centre, daugiau pasirodymų neturėjome. Teatras – ne skrajojantis olandas, jam reikia turėti namus. Žinoma, gaila, kad tokį didžiulį triūsą pamatė tik patys karščiausi Donelaičio gerbėjai, spektaklis buvo vertas didesnio gyvavimo. Kartais net pagalvoju, kad mūsų spektaklio likimas tarsi atkartojo K. Donelaičio konfrontaciją su jo gyvenamąja aplinka, kai vietoje palaikymo sulauki trukdymų.
Nors 2014 metai buvo paskelbti K. Donelaičio metais ir Kultūros ministerija garsiai gyrėsi, kaip remia regionų kultūrą, nė vienam projektui iš Kultūros tarybos negavome lėšų. Spektaklio kostiumus siuvosi, pirko ar skolinosi patys aktoriai, dekoracijas darė mano draugai, daugelis jų, žinodami, kokiomis sąlygomis statome spektaklį, net neėmė pinigų, kai kam sumokėjau savo lėšomis. Pastatę spektaklį, neturėjome erdvės repeticijoms ir spektakliams, nes kai kurie funkcionieriai įsivaizdavo, jog teatras yra jų nuosavybė. Didžiulis beveik dvidešimties žmonių darbas subyrėjo į šipulius, susidūręs su biurokratų monolitu.
Nepaisant visko, esu be galo dėkinga visam kolektyvui, padariusiam tokį gražų, prasmingą ir didžiulį darbą. Padarėme tai ne dėl ko nors kito, dėl Kristijono Donelaičio...
- K. Donelaičio medalis „Širdings brolau“ jums buvo skirtas tik už „Giesmės“ pastatymą, bet ir už aktyvų lietuviško rašytinio ir istorinio paveldo plėtojimą, vakaronių organizavimą. Kodėl Jums svarbi ši veikla?
- Artėjant Kristijono Donelaičio 300-ajam jubiliejui, aktyviai įsitraukiau į draugijos veiklą, pati siūliau daug įvairiausių projektų ir renginių, nes manau, kad tokiai titaniškai asmenybei pagarbos ir atminimo nėra per daug. Norėjosi į Donelaitį pažvelgti naujai, su visai kitokia gyvenimiška patirtimi. Norėjosi ta meile užkrėsti ir kitus, ypač jaunąją kartą, kurie galbūt į poetą ir jo palikimą žiūri paviršutiniškai. Žinoma, mūsų galimybės buvo labai ribotos, tačiau vien savo nuoširdumu manau nuveikėme nemažai. Smagu buvo matyti jaunuosius kūrėjus, skaitančius savo rašinius ir poeziją, skirtą K. Donelaičiui. Keletas sumanymų liko neįgyvendinta dėl lėšų stokos, tačiau manau, kad geriems darbams niekada ne vėlu.
Ypač džiaugiuosi, kad pavyko surinkti lėšų ir pastatyti paminklą didžiajam poetui, į kurio atidengimą atvyko net Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai buvo savotiškas mūsų darbo įvertinimas.
- Kuo Jums įsiminė renginys Rašytojų sąjungoje, kai medalį Jums įteikė tuometis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A.Jonynas?
- Pats renginio organizavimas Rašytojų sąjungoje, jo dalyviai, lektoriai – suteikė didesnės svarbos pačiai mūsų draugijai, parodė, kad tai nėra vien „kaimo kraštotyrininkų“ veikla. Mūsų pačių organizuojami renginiai, konferencijos būna galbūt niekuo ne žemesnio lygio nei vilniečių, tačiau jie tampa lyg ir paženklinti provincialumo ženklu, nes mes neturime tokių reikšmingų objektų. O apdovanojimą iš Antano A. Jonyno rankų laikau labai svarbiu ir įsimintinu sau ne dėl to, kad tai buvo apdovanojimas iš Rašytojų sąjungos pirmininko rankų, bet dėl to, kad tai buvo apdovanojimas iš mano mėgstamo poeto, kurio kūryba atgimimo priešaušryje atrodė tarsi literatūrinės laisvės gurkšnis, rankų. Manau, kiekvienam kūrėjui yra svarbu būti įvertintam, atsistoti greta tokių korifėjų. Tai tarsi tavo pastangų įvertinimas ir paskatinimas.
- Ko norėtumėte palinkėti mūsų svetainės lankytojams?
- Studijuokime Donelaitį. Iš jo gyvenimo, jo kūrinių galime daug išmokti, pasisemti išminties. Studijuokime aplinką, kurioje jis gyveno, pasistenkime suprasti ką jis išgyveno, ką norėjo pasakyti mums, palikdamas savo kūrinius.
Aplankykime Donelaitį. Gražiausia Tolminkiemyje man būna pavasarį, kai tik sprogsta medžių lapai, ir aplinkui viską užlieja ryškiaspalvė žaluma, ir tada, kai jau išsirita gandriukai, kai iš kiekvieno lizdo kyšo bent po tris jauniklių galvas. Tuomet atrodo, kad čia sugrįžusi ta pati dvasia, kuri buvo prieš 300 metų. Tuomet nepastebi nei mėlynų namų, nei „bania“ užrašo priešais bažnyčią...
Didžiuokimės Donelaičiu. Tokie kūrėjai mūsų nedidelę tautą padaro didinga ir žinoma pasaulyje.
Pasistenkim dėl Donelaičio. Labai norėčiau, kad Tolminkiemyje esantys pastatai ir muziejus būtų dar geriau prižiūrimi, pilnesni eksponatų, kad vyktų edukacinės programos, daugiau renginių. Juk Donelaitis buvo ne tik pastorius, poetas, bet ir mokslininkas. Mums visiems reikia sutelktai ir gerai apgalvoti, kaip tai pasiekti.
Algis Vaškevičius
V.Samuolienės padėkos kalba gavus medalį.
Spektaklio „Giesmė“ aktoriai.
Autoriaus nuotraukos
