Vydūnui. Tilžėje
2022-12-31

Vydūnas tokia plati, šakota ir gili asmenybė, kad kalbėti apie jį nelengva. Galima tik paliesti, prisiliesti prie šio gyvenimo, nepretenduojant į išsamesnę analizę, nes ir proga yra daugiau iškilminga, pakelianti mus, jo gerbėjus, link idealo, kurio siekė pats Vydūnas. Gyvenimo ir idealo, minties ir jausmo vienovės, siekė gyventi kaip šventasis. Jam pasaulis buvo paslaptis, o jo pozicija jame – tapti geresniu.

Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti Vydūną, suvokiantį giliausius sielos vyksmus, dvasinio pasaulio apraiškas. Ne kiekviena tauta gali pasigirti pranašu, mistiku, žmogaus sielos žinovu, išnagrinėjusiu ir pateikusiu Išminties šviesoje įvairiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Vydūno gyvenimas ir jo raštai - tai nuoseklus  gyvenimo išminties vadovėlis pažįstant save, einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra. Vydūnas – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas bei kūrybinis palikimas. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas. Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė? Vilius Storosta,  kilniadvasiškumo įsikūnijimas, pasivadino Vydūnu [regėtoju, pranašu] ne dėl pasipuikavimo, bet tik todėl, kad sąmone aprėpė visą tautos gyvatą ir jautėsi tarsi  įgaliotas būti savo tautai kelrode žvaigžde.

Šis pranešimas skaitytas kovo 22-ąją, Tilžėje,  Vydūno mieste, švenčiant 150-ųjų jo gimimo metinių dieną. Mieste, į kurį jis atvyko 1892 metais ir kuriame  su nedidelėmis pertraukomis praleido daugiau kaip 50 savo prasmingiausių ir kūrybingiausių metų.

Vydūnas 1892–1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas, 1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 metų jai vadovavo. 1938 m. artėjant rašytojo 70- mečiui Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą, tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1944 m. su Tilžės gyventojais rašytojas buvo evakuotas Vokietijos gilumon ir nuo 1946 m. gyveno Detmolde, kur 1953 m.  vasario 20 d., likus mėnesiui iki 85-ojo gimtadienio ir mirė. Jo palaikai 1991 metais spalio 19 d. visam laikui atgulė Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno. 
Tai kuo gi ypatingas mūsų Vydūnas? - Didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas. Aukščiausia vertybe laikydamas žmoniškumą, Vydūnas savo įvairiašake veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne paviršiaus dalykuose laisva. Šį tikslą pasiekti, anot Vydūno, galima tik ugdant tautos dvasinę kultūrą, – mokslą, meną, dorovę. Tarp tautinio atgimimo asmenybių Vydūnas išsiskiria tvirtu įsitikinimu, kad tautiškumas yra ne tikslas sau, o žmoniškumo ugdymo sąlyga. Jis norėjo, kad lietuvių tauta kuo svariau prisidėtų prie žmoniškumo prado stiprinimo pasaulio kultūros raidoje (V. Bagdonavičius).

Vydūnas sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Lietuvių kultūra su Vydūno literatūros, filosofijos kūriniais, su M. K. Čiurlionio paveikslais peržengia tautos ir Vakarų pasaulio ribas, susiejama su Rytų civilizacijomis, kosminės visatos vizijomis. Vydūno humanistinėms idėjoms ypač artima yra Indijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderio, filosofo, rašytojo, pedagogo Mahatma Gandžio (1869–1948) pasaulėžiūra ir filosofija. Vydūnas originalus filosofas. Jis bandė suderinti Rytų ir Vakarų kultūrinę patirtį. Jo filosofija yra panteistinė; savita žmogaus tobulėjimo filosofija, paremta Šventuoju Raštu, vedomis, egiptiečių knygomis, graikų filosofiniais raštais.

Gyvendamas Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos lietuviškojoje dalyje, nuo mažens patyrė sudėtingus dviejų tautų – vokiečių ir lietuvių – santykius. Vokietijoje buvo nuosekliai vykdoma tautinių mažumų asimiliavimo politika, pagrįsta Reicho kanclerio Oto fon Bismarko idėja, – viena imperija, viena kalba (Ein Reich, eine Sprache). Matydamas tautos išnykimo, nutautėjimo grėsmę, Vydūnas visą gyvenimą paskiria lietuvių, pirmiausia gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, tautinės savimonės žadinimui ir ugdymui. Meilę tėvynei, gimtajam kraštui, tautai, tautiečiams jis atsinešė iš šeimos.

Tėvas Anskis Storosta (1837–1903) buvo baigęs Berlyno evangelikų misionierių seminariją. Dėl silpnos sveikatos, – sirgo džiova, kurią paveldėjo ir sūnus Vilius, – negalėjo vykti į Afriką misionieriauti. Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje rinko aukas misijoms, mokytojavo. Apsiskaitęs, šviesaus proto A. Storosta buvo mėgstamas aplinkinių parapijų dvasininkų.

Motina – Marija Ašmontaitė (1836–1907), turtingų ūkininkų duktė, ugdė gausios šeimos, kurioje augo keturi berniukai ir dvi mergaitės, meninius pomėgius. Vaikai kartu giedodavo, grodavo. Vilius šeimos chore gavo pirmąsias dirigento pamokas, susižavėjo arfa, vėliau ją nusipirko ir kasdien skambindavo (toji arfa saugoma Kintų Vydūno kultūros centre). Motina žadino ir vaikų romantišką vaizduotę.

Turtingoje namų bibliotekoje buvo religinių raštų, literatūros klasikų veikalų. Aštuonmetį berniuką sužavėjo ir sukrėtė Frydricho Šilerio kūriniai, – skaitęs Mariją Stiuart ir verkęs. Pradėjęs kurti dramos kūrinius, Vydūnas taps šileriškosios  dramos idėjų sekėju.

Vilhelmas Storosta mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, čia parašė pirmuosius literatūrinius kūrinėlius vokiečių kalba. Ragainėje penkiolikmetis Vilius perskaitė Aušrą, kurios pirmuosius numerius iš Albano ir Kybelkos spaustuvės parnešė brolis Frydrichas, mokęsis ten raidžių rinkėjo amato. Aušros paveiktas, ypač susižavėjęs Jurgio Zauerveino balade Macilenas ir Gražina, Vilius apsisprendžia rašyti lietuviškai. Apsisprendimą paskirti gyvenimą tautinei veiklai paskatino Aušroje išspausdinti Jono Basanavičiaus straipsniai. Vėliau, susibičiuliavus, J. Basanavičiaus asmenyje Vydūnas matė atgimstančios tautos žmogaus idealą. Trumpas istorijos epizodas. Kaune, Rotušės aikštėje, į Vydūno paskaitą skubantis Basanavičius sutinka Vydūną ir pasisveikina: „Tautos Patriarchas sveikina Tautos Pranašą“. Basanavičius, laikomas tautos pradininku, sukūrėju, visuomenėje buvo ir yra suvokiamas kaip garbingas patriarchas. Vydūnas, kurio mintis nukreipta į ateitį, kurioje lietuvių tauta matoma pilnaverte savo sukurtos kultūros reiškėja tarp visų pasaulio tautų, amžininkų buvo suvokiamas kaip tautos pranašas. 
Baigęs seminariją, dvidešimtmetis Vilhelmas Storosta mokytojavo Kintų pradinėje mokykloje (1888–1892), vedė Klarą Fiulhazę. Gyvendamas Kintuose įstengė pažaboti džiovą, tais laikais nepagydomą ligą. bet ją įveikė asketišku gyvenimo būdu. Būdamas septyniolikos tapo vegetaras, užsiėmė joga, bėgiojo, grojo arfa, o 80 – ties vis dar važinėjo dviračiu, čiuožė pačiūžomis ir bėgiojo.

 Savo patirtį apibendrino knygoje Sveikata, jaunumas, grožė (1928). Mokytojaudamas Vilhelmas Storosta pasižymėjo plačia erudicija, dėstė vokiečių, anglų, prancūzų, lietuvių kalbas, geografiją, istoriją, kūno kultūrą. Jis pasinaudojo liaudies mokytojams suteikta galimybe per atostogas laisvo klausytojo teisėmis studijuoti Vokietijos universitetuose. Keletą vasarų praleido Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, čia studijavo filosofiją, literatūrą, meną, sociologiją, gamtos mokslus, teisę, mokėsi senosios sanskrito kalbos. 
Vydūnas iš sanskrito į lietuvių kalbą išvertė vieną svarbiausių indų religinių tekstų – Bhagavadgytą (išsp. 1947). Leipcige susipažino su teosofija, kuri tapo vartais į senąją indų filosofiją. Teosofija neteikė pirmumo jokiai iš religijų. Teosofai teigė, kad skirtingomis kalbomis yra nusakomos tos pačios ezoterinės tiesos. Ši idėja sustiprino Vydūno pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai daug dėmesio skiriama grožiniuose ir filosofiniuose veikaluose. Paveiktas indų filosofijos, Vydūnas kaip pagrindinį uždavinį pasirinko moralinio atsparumo ugdymą savo tautoje. Mąstydamas apie lietuvių tautos reikšmę pasaulyje, dar 1910 m. rašė: „..Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didžiųjų valstybių. Mes galime būti galingais toje galybėje, kuri jokių paprastų galybių nepaveikiama. Mes galime doroje milžinais pastoti.“

1912 m. Vydūnas išėjo į pensiją, tik retkarčiais sugrįždavo į pedagoginį darbą (lietuvių kalbą dėstė Rytų seminare prie Berlyno universiteto, literatūrą Telšių gimnazijoje, mokytojų kursuose Palangoje). Visas jėgas skyrė kultūrinei veiklai, į kurią įsitraukė nuo 1895 m., pradėjęs diriguoti jau dešimtmetį veikusios kultūros draugijos „Birutė“ chorui. 

Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuriai vadovavo iki 1935ųjų, – tada buvo uždrausta visų lietuviškų kultūros draugijų veikla, buvo užsimojusi „giesmėmis, dainomis, ir visokiais ypačiai dramatiškais vaidinimais meilę į lietuvių kalbą ir tautą žadinti ir tuomi lietuvių kilmę į garbę iškelti“. Kasmet Tilžėje, Klaipėdoje ir kitose Mažosios Lietuvos vietose rengdavo šventes, kuriose buvo vaidinami Vydūno draminiai kūriniai.

Neradęs to meto lietuvių dramaturgijoje veikalų, kurie ugdytų ir taurintų atgimstančios tautos dvasią, Vydūnas pats parašė ir režisavo per keturiasdešimt dramų. Vydūnas teatro scenoje vaizduoja ne realistinį gyvenimo paviršių, o vidinį, dvasinį žmogaus gyvenimą, moralinio tobulėjimo vyksmą. Vydūno dramos lietuvių literatūroje išsiskiria stiprių ir savarankiškų moterų paveikslais, kurie būdingi protestantiškųjų Prūsijos lietuvių vaizduosenai. Vydūnas atskleidžia moterų stiprybę

1900-aisiais Vydūno vadovaujami giedotojai suvaidino trilogiją Probočių šešėliai, kurioje ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl žmogus, atsižadėjęs gerovės svetimoje šalyje, turi sugrįžti į savo vargingą tėvynę, dirbti jos labui. Vydūnas atgimstančios tautos žmonių sąmoningumą žadina užduodamas klausimus: kokią prasmę žmogui turi tautiškumas, tauta, tėvynė? Trilogijos finale pateikiamas atsakymas, – žmogiškosios būties pilnatvei patirti yra būtinas sąmoningas tautinės tapatybės suvokimas. Vydūnas, kaip ir F. Šileris, kuria idealą pasiekusį herojų.

1908 m. pasirodžius Probočių šešėliams, Vydūnas iš karto pripažįstamas moderniu rašytoju, į kurį privalo lygiuotis lietuvių istorinės dramos kūrėjai. Sofija Kymantaitė, skelbdama istorinės dramos konkursą, Vydūną pateikia kaip pavyzdį: „istorijoje reikia ieškoti gilesnės prasmės. Pavyzdį parodė Vydūnas „Probočių šešėliuose“. [...] Tik tokiu būdu rašytos istorinės dramos gali šiandien būti reikalingos.“

1902 m. giedotojai  suvaidino pirmąją trilogijos Amžina ugnis dalį, kurioje Vydūnas atkuria ikikrikščioniškosios lietuvių religijos apeigas, atskleidžia senosios kultūros gilią prasmę. Pagrindinė dramos veikėja Grožvyda – paskutinė vaidilutė, kuri tampa vyriausiąja krive, byloja, kad savosios kultūros esmę suvokiantis žmogus yra stiprus ir nepriklausomas. Kryžiuočiams griaunant lietuvių šventyklas, Grožvyda nesugniūžta katastrofos akimirką: „Kitų neatsiklausiu, / kas šventa. Garbinu, kas šventa man“. Sąmoningo žmogaus stiprybė atskleidžiama ir Pirmojo pasaulinio karo įvykiais grindžiamoje tragedijoje Pasaulio gaisras (išsp. 1928). Magė išaukština kuriančiąją moters galią: „Vyrams griaujant senąjį amžių, mums, mergaitėms, reikia kurti naująjį. Vyrai žudydami pagaliau pasibjaurės savo nežmoniškumu. Tuo tarpu mes auginsime gyvybę ir malonumą. Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo.“ 

Giedotojų draugijos veikla turėjo įrodyti, kad lietuvių kultūra – ne atsitiktinai išlikęs reliktas, ne muziejinis dalykas, o stipriai pulsuojantis kūrybinis procesas. Draugija  tapo kultūrinio Prūsų lietuvių gyvenimo centru, iš kurio įsižiebė daugelis naujų kultūros židinių įvairiose Mažosios Lietuvos vietose.(V.Bagdonavičius) 1908–1914 m., anot Vydūno, buvo tikri lietuviškų draugijų dygimo metai. Kovos už lietuviškumo išsaugojimą tarp Prūsų lietuvių Vydūnas nelaikė savitiksle. Jos prasmė esanti gilesnė. Tai kova už žmoniškumą, kuris, jo manymu, menkėja ir nyksta, individui nutraukus santykius su tauta, jos dvasiniu palikimu.

Rytų Prūsijoje gyvenusiam Vydūnui pirmasis veiklos impulsas buvo lietuviams grėsęs nutautėjimas, tačiau jo idėjos peržengė Mažosios Lietuvos ir XX a. pirmosios pusės ribas. Nepriklausomoje Lietuvoje Vydūno idėjos didžiausią įspūdį darė jaunimui.

Svarbiausi Vydūno idėjas atskleidžiantys filosofiniai veikalai – traktatas Mūsų uždavinys, Tautos gyvata, Sąmonė (Sąmoningumas ir nesąmoningumas), Žvilgsniai į gyvenimo esmę - skiriami nepriklausomos valstybės piliečiams.

Vydūnas, filosofiją laikė pasaulėžiūra, kuri padeda praktiškai pertvarkyti pasaulį, atgaivinti pusiausvyrą tarp sparčių materialistinės civilizacijos vystymosi tempų ir žmogaus dvasinės raidos pokyčių. Jis  žadino lietuvių sąmoningumą, ugdė kritinį mąstymą: dėl ko tautai reikia siekti laisvės, kokia yra tautos laisvės prasmė, kaip turi gyventi tautos žmonės, kad būtų gerbiama kitų tautų ir gerbtų save. „Svarbiausia ir esmingiausia kiekvienos tautos jėga yra jos savigarba. Kur ji sunaikinama, ten tauta nesulaikomai žengia į pražūtį“, – rašė Vydūnas. Filosofiniuose raštuose pabrėžiamas tautos auginimas, – tai pagrindinis mūsų visų uždavinys: „niekuomet neturėtų būti klausiama, ar išliks tauta, ar ne, bet visuomet: kaip auginsime tautą [išskirta Vydūno]. Augančioji tauta išliks savaime.

Gyvenimas, pasak Vydūno, – tai kelionė tobuluman. Gyvenimas – judėjimas, o žmogus – aukščiausia gamtos pakopa, nes jis vienintelis apdovanotas sąmone, kurios laipsnis ir dydis žmonėse nevienodas (vieni arčiau fizinės materijos, kiti – artėja į dievišką absoliutą). Tauta turi padėti žmogui tobulėti, o žmogus turi save įprasminti tautoje. Pasak Vydūno, žmonės nėra silpni, nes turi kūrybos galią. Filosofija yra gyvenimo būdo, teosofijos (Dievo) išmintis. Vydūno filosofija optimistinė. 

Vydūno kūriniai, susiję su jo filosofija ir gyvenimu, kalba apie 3 žmogaus tobulėjimo pakopas:
•    žmogus sau (laisvas);
•    žmogus tautoje (realizuoja save tautoje);
•    žmogus visatoje (per tautą žmogus ima matyti pasaulį).

Lietuvių mąstytojas iškelia kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos reikšmę „visumos gyvenime. Kiekvienas jame turi savo uždavinį“. „Man rūpėjo, – apibendrina Vydūnas savo gyvenimą straipsnyje Tautinė mano amžiaus veikla, – kad lietuvių mąstymas ir visas jų sąmoningumas švitėtų, kad [jie] esmiškai taptų visokios pagarbos verti.“ 

Vydūnas rašė ne tik lietuviams, bet ir kitų tautų žmonėms, turėdamas tikslą „kelti mūsų tautos esimą į tautų sąmonę“.

1916 m. vokiečių kalba išleidžia knygą Lietuva praeityje ir dabar, ji pasirodo prancūziškai Ženevoje (1916), lenkų (1919), rusų (1921) kalbomis Vilniuje. Knyga supažindina skaitytojus su Lietuvos istorija bei dabartimi, lietuvių kultūra, iškiliausiais jos atstovais. Knygoje teigiama, kad lietuvių tauta jau keli dešimtmečiai yra pabudusi ir įrodė savo kūrybinį gyvybingumą, o drauge – teisę į laisvą apsisprendimą, politinį savarankiškumą. Norintiems išmokti lietuvių kalbos Vydūnas parengia žodyną – Vokiečių–lietuvių žodžių rinkinys (1916), lietuvių kalbos vadovėlį (1919).

Problemiškus lietuvių–vokiečių santykius atskleidžia du monumentalūs Vydūno veikalai – tragedija Pasaulio gaisras (1928) ir vokiečių kalba parašytas istoriosofinis traktatas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (1932, liet. k. 2001). Knygos buvo pripažintos kenksmingomis gyvybiškai svarbiems Reicho interesams, 1934 m. neišplatinta tiražo dalis buvo konfiskuota. 

Po Pirmojo pasaulinio karo kultūrinį darbą apsunkino revanšistinių grupuočių išpuoliai prieš lietuvių tautybės žmones ir ypač prieš Vydūną. Ilgaplaukis lietuvių mąstytojas garsėjo „gandiška elgsena“, ramiu elgesiu, kuris dažniausiai nuslopindavo agresiją. Kartą į Giedotojų draugijos repeticiją įsiveržė nacistai ir, tikėdamiesi išprovokuoti konfliktą, liepė giedoti vokiečių himną. Vydūnas ramiai atsakęs, kad himnas bus pagiedotas. Jam patiko himno muzika, kurią sukūrė Haidnas. Vydūnas ėmė išraiškingai diriguoti, salėje pasklido nuostabios muzikos garsai. Įsibrovėliai buvo priblokšti, jie padėkojo, atsiprašė ir išėjo. Išprovokuoti konflikto ir apkaltinti Giedotojus Vokietijos įžeidimu nepavyko.

Vydūnas Prūsijos lietuvių ir Vilniaus krašto lietuvių interesus gynė Europos tautinių mažumų kongrese (didžiausias laimėjimas – gautas leidimas steigti privačias lietuviškas mokyklas).

Dideliame mūsų pasaulyje genijų gimsta ne tiek daug. Ne kiekvienam Dievas dovanoja savąją kibirkštį, savos galybės dalelę. Tikrų mąstytojų, rašytojų, kompozitorių, dailininkų, atlikėjų, mokslininkų ir atradėjų žemėje gimsta vienas per šimtmetį.

Mes – maža tauta, tačiau taip pat turime genijų, dieviškosios šviesos palytėtųjų – Čiurlionį, Just. Marcinkevičių, toks neabejotinai buvo ir Vydūnas. Jeigu ne antrasis pasaulinis karas, 1940 m. Vydūnas gal būtų tapęs pirmuoju lietuviu – Nobelio premijos laureatu?

Gaila, kad apie Vydūną iki Nepriklausomybės atkūrimo žinojome tiek mažai – tarybiniais metais jo knygų nespausdino, mokyklose apie Vydūną nekalbėjo. Ir tai suprantama: pačios svarbiausios ir gražiausios Tėvynės meilės ir tautiškumo idėjos, skatinančios mylėti žmones ir pajusti Dievą, netiko [„tarybinei propagandai“].

Tačiau išsivadavimas ir mūsų tautos atgimimas prasidėjo būtent su Vydūno vardu. „Vydūno draugijos įkūrimas atgimimo metais (1988 m.) kaip tik sutapo su rašytojo ir filosofo 120 metų jubiliejumi, – pasakoja draugijos pirmininkas ir jo kūrybos tyrinėtojas Vaclovas Bagdonavičius. – Tai buvo tarytum tautos išsivadavimo priešaušrio reiškinys. Juk pirmiausia prasidėjo lietuvių dvasinis atgimimas, politinis sekė po jo.“

Pabaiga: Žvelgiant į Vydūno gyvenimo kelią ir patirtus, įveiktus sunkumus iškyla herojaus paveikslas.

„Konkretus žmogus tiek daug įveikti negali, tačiau herojus jau gimdamas yra nepaprastas“. Anot Vydūno, pagrindinė kiekvieno žmogaus pareiga – atskleisti savo esmę, tiksliau – leisti jai atsiskleisti, nesvarbu, kaip ją vadinsime: savastimi, tikruoju Aš, tikruoju žmoniškumu ar dieviškumu.

Viskas, kas svarbiausia ir švenčiausia, yra pačiame žmoguje. Vydūno manymu, tik savąją esmę skleisdamas, save patį, savąjį žmoniškumą apreikšdamas žmogus tampa išmintingas ir taurus, darnus ir sveikas, jaunatviškas ir žavus, veiklus ir kūrybingas, talentingas ir genialus…

Jo domėjimosi sričių įvairovė tiesiog stebina, o mintys aktualios ir mūsų dienomis.

Mintys:

„Norėdamas sveikas būti, žmogus būtinai turi gyventi protingai ir išmintingai. Išmintingas yra, kurs gyvena žmoniškai“.

Žmogus pats savo gyvenimu save žadina arba migdina, gyvina arba marina, jaunina arba sendina, grožina arba bjaurina.

„Žmogaus menkumas reikšminasi visu tuo, ką jis mąsto, sako, daro, kaip jis gyvena, kaip jis elgiasi ir kaip jis santykiuoja su kitais žmonėmis, kaip jis pasitinka visą savo aplinką

Pirmiausia siela turi būti sveika. Sveika siela, net nesveikame kūne gali padaryti stebuklus, nes siela įveikia negalias.

sveikatą pirmiausia reikia išsaugoti, o norint išsaugoti reikia sveikai gyventi, sutvarkyti minčių, emocijų pasaulį, rūpintis savo kūnu, o ne jį nuvarginti, tenkinant malonumais.

 Kūnas pats susitvarko, jeigu tik įsiklausoma, ko jam iš tiesų reikia. Mes kūnui maisto duodame ne pagal jo pageidavimus, o ką siūlo jausmai – geismai.

„Žmogaus kūno mitime yra trys dalykai, kuriais žmogus turėtų rūpintis. Tai maisto suteikimas kūnui, maisto suvartojimas kūne, nebereikalingo išmetimas. O jau pirmame uždavinyje mūsų laikų žmogus suklumpa. Žmonės per daug, per dažnai ir per daug viso ko valgo. Žmonės stačiai žudo save maistu. Nevalgykime daug ! Valgykime žmoniškai ! Be galo tai svarbu. Ir kalte įkalti reikėtų tai žmonėms.“

…„Labai žalinga yra tarp valgymo valandų šį tą dar kišti į burną. Nebereikalingas materialas žarnose guli, pūva ir kraują nuodija. Kūnas nebesivalo. O aišku, kad tai labai kenkia sveikatai. Ir visas jo atrodymas tai apreiškia: žmogus sensta ir praranda savo grožę. Kurs rūpinasi sveiku kūno apsivalymu, tas žymiai jaunėja ir grožėja…“

„Nedaug yra išmintingų žmonių. Todėl paprastai ir įvairiausios jėgos, tik ne išmintis reiškiasi iš to, ką žmonės daro.

Protas niekuomet nebuvo taip lavinamas kaip šiandien. Jis labai darbštus. Stengiasi gaminti visokių gėralų, valgių ir kita ko, kas būtų skaniau. Taip vartojamas dažniausiai alkoholis, nikotinas, morfijus, kokainas, saldainiai ir t. t. Visa tai skanu, malonu. Tačiau visi šie dalykai griauna kūną, trukdo žmogaus asmenybės gyvenimą, naikina sveikatą. Todėl mūsų laikais žmonės serga dažniau negu seniau.Reikia daryti viską, kad nereikėtų gultis į ligoninę. Jis įrodė, kad žmogus su savimi gali padaryti stebuklus.

O Lietuva! Kur tu, vargšė grimzti?

Kuomet išvysiu kylančią tave?

Kuomet prašvis vėl amžinoji saulė?

Kuomet nušvies tave jos malonybė? [Amžinoji ugnis]

Tesusilieja su gyvenimu Tėvynės

Gyvybė mano visiškai! [Probočių šešėliai]

Šaltiniai:

1.     V. Bagdonavičius. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai /Monografija/. – V.: Mintis. – 1987.

2.     http://www.mokslas.net/lietuviu-kalba/vyduno-darbai-svarbus-net-tik-lietuvos-bet-pasaulio-kulturos-istorijai/

3.     https://lietuviukalbairliteratura.lt/vilhelmas-storostas-vydunas-gyvenimas-ir-kuryba/

4.     http://www.gyvenimoguru.lt/genialios-mintys/Vydunas/

5.     http://alkas.lt/2012/03/22/sveikata-jaunyste-grozis-pagal-vyduna/

Vida Mickuvienė