Šiandien sukanka lygiai 50 metų, kai 1973 m. gruodžio 29 d., Klaipėdoje, Duonelaičio aikštėje (taip ji vadinta nuo 1925 m.) buvo atidengtas paminklas Kristijonui Donelaičiui.
Istorija ir žmonės pasakoja, kad iniciatyvos Duonelaitį pagerbti ir paminklais įamžinti Rambyne bei Klaipėdoje, buvo kilusios dar 1913 m., planuojant Didžiojo poeto gimimo 200-metį. Bet, tuo metu sutrukdė I Pasaulinis karas. Tarpukario metais K. Donelaičio atminimas Klaipėdoje buvo įamžintas buvusiai Sporto (Gimnastikos) vardo aikštei 1925 m. suteikiant Duonelaičio vardą.
Pokario metu paminklo idėja vėl įsirusendavo ir būdavo nuslopinama. Galiausiai, tuometinės Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija) direktorius Romualdas Bloškys, minint Poeto 260-metį, dar kartą iškėlė šią idėją. Šį sumanymą įgyvendino visas būrys klaipėdiečių, talkinant vilniečiams, marijampoliečiams ir kitų kraštų susipratusiems lietuviams.
Sunkiai suvokiama, bet tuo metu paminklas, siekiant išvengti Maskvos ir “vietinių” partinių viršūnių kontrolių, oficialiuose raštuose buvo “biustu” vadintas. Suprantama, žmonės tada ir dabar paminklu vadina. Neatsakyta ir į klausimą, ar tikrai mokyklos direktorius R. Bloškys su bendraminčiais šį paminklą planavo “tik prie mokyklos”, savotiškai balansuodami iki cenzūrinės ribos - “o gal pavyks, jau kuriant paminklą, susiderinti jam ir labiau deramą erdvę”.
Verta priminti, kad šis paminklas tam tikra prasme “uždarė” aikštės erdvę, kad ten kada nors vėl neatsirastų kolonistiniams paminklams ir pagerbti Lietuvišką asmenybę. Sovietiniais laikais buvo balansuojama tarp leidimų “ne per stipriai lietuvišką”, net ir “antiokupacinių” simbolių atvejams. Tuo metu pavyko. Iš šių dienų pozicijos sakant – brandus valstybiškas ir lietuviškai tvirtas sprendimas. Turime matyti ne tik buvusius “trumpų istorijų”, bet ir ilgalaikius savo Valstybės bei Tautos interesus. Juos apgina visos save gerbiančios Valstybės ir Tautos.
Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo tuometinės Mokslų akademijos Nuolatinės Kristijono Donelaičio komisijos pirmininkas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas. Paminklą tada atidengė tuometinis Klaipėdos miesto vadovas Alfonsas Žalys.
Skulptorius marijampolietis Petras Deltuva pasakojęs, kad jis šių darbų būtų nepadaręs be pagrindinio akmentašio, meistro klaipėdiečio Antano Struopaus, talkinusio su sūnumi Audriumi, kitais meistrais, taip pat ir Kristijono Donelaičio mokyklos moksleiviais, vadovaujamais mokytojo Felikso Stepono. Aikštės sutvarkymo projekto autorius, miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas. Paminklui granito akmuo buvo parvežtas iš Ukrainos. Jis pastatytas praktiškai per gruodžio mėnesį – pavydėtinas spartumas ir susitelktumas.
Kiek sudėtingiau dabartiniu metu. Klaipėdiečiai turi įdėjų, kaip atnaujinti aikštę. Skaudi problema, kad dalis idėjų labai žeidžia kitaip manančius, ypač nepriimtinas medžių gausių kirtimų atvejis. Nerandant sutarimo, aikštės atnaujinimo klausimas natūraliai nusitęsė.
Šių metų rudenį, bendro pokalbio metu su naujuoju miesto meru Arvydu Vaitkumi ir filosofu Arvydu Juozaičiu, trumpai aptarėme matymus ir sekantį susitikimą dėl K. Donelaičio ir kitų lietuvišku klausimų Klaipėdoje. Gruodžio susitikime su meru aptarėme aikštės atnaujinimo klausimą. Buvau maloniai nustebintas, kad ir naujasis meras pritaria nuostatai išsaugoti kiek įmanoma daugiau medžių.
Tikiuosi, kad aikštės atnaujinimo svarstymas viešoje erdvėje bus atnaujintas jau kitais metais, o sutartam ir atnaujintam pasiūlymui pritars ir kiti vadovai, taryba bei specialistai, dauguma visuomenės.
Sausio 1 d., 12 val. klaipėdiečiai rinksis ir Poetą pagerbs bei 310-ąsias jo gimimo metines minės dabartinio vaizdo aikštėje.
Autoriaus nuotraukos.
Gintaras Skamaročius
