Vakar Kaune, Studentų skvere atidengtas unikalus paminklas, skirtas Ė raidei. Šios raidės, kokios neturi jokia kita kalba pasaulyje kūrėjas yra Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių raštijos kūrėjas Danielius Kleinas (1609–1666).
D. Kleinas gimė ir mirė Tilžėje. Jis mokėsi Tilžės gimnazijoje, o 1636 m. filosofijos magistro laipsniu baigė Karaliaučiaus universitetą ir buvo įšventintas kunigu. Nuo 1637 m. iki mirties D. Kleinas kunigavo Tilžės lietuvių bažnyčioje. Kunigas mokėjo vokiečių, graikų, lotynų, lietuvių, sirų, judėjų ir arabų kalbas.
1653 m. Karaliaučiuje lotynų kalba D. Kleinas išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“. Ją rašydamas daugiausia rėmėsi lotynų kalbos gramatikų tradicine schema bei kai kuriomis graikų ir hebrajų kalbų gramatikomis, o faktinę medžiagą ėmė iš gyvosios kalbos ir lietuviškų raštų. 1654 m. Karaliaučiuje išleido šios gramatikos santrauką vokiečių kalba „Compendium Litvanico-Germanicum“.
D. Kleino gramatikos turėjo didelę reikšmę lietuvių kalbotyros raidai. Jose pirmą kartą sistemingai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos pastovesnės bendrinės kalbos normos, paremtos vakarų aukštaičių tarme. Jis buvo parengęs ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną, bet jis liko neišspausdintas.
Paskutiniais gyvenimo metais D. Kleinas parengė ir išleido giesmyną „Naujos giesmju knygos“ (2 leidimas 1685 m., 3 leidimas 1705 m.) ir maldaknygę „Naujos, labbay priwalingos ir duszoms naudingos maldų knygeles“ (229 giesmės), kuri iki XX a. pradžios daug kartų perspausdinta. Giesmes jis redagavo kalbos ir eilėdaros požiūriu, kėlė lietuvių eiliavimo kultūrą.
Atidengiant paminklą D. Kleino sukurtai Ė raidei Kaune Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė Violeta Meiliūnaitė sakė, jog raidė Ė atsirado pradėjus užrašinėti lietuviškus tekstus. Lietuvių kalbos gramatikoje ji užfiksuota XVII amžiuje. „Paaiškėjo, kad tai, ką mes turim iš lotynų kalbos, ne visai atspindi tartį, ir tada Danielius Kleinas sugalvojo, kad reikia specialaus ženklo ir tuo ženklu tapo E su taškeliu, kuri ir atspindi unikalią raidę ir unikalų garsą“, – teigė ji.
Raidei Ė skirtas 4 tonas sveriantis, pustrečio metro skersmens taškas, pagamintas iš nerūdijančio plieno. Ant jo iš mažesnių taškelių sudaryti žodžiai su raide Ė.
Lietuvių kalbos abėcėlė turi 32 raides, bet „ė“ – vienintelė tokia ypatinga. Pirmą kartą ji pavartota 1653 m. Danieliaus Kleino sudarytoje pirmojoje lietuviškoje gramatikoje. Tai vienintelė raidė, neturinti analogų jokioje kitoje pasaulio kalboje. Ji simbolizuoja ir Lietuvos laisvės kelią – atlaikiusi draudimus, iškraipymus, technines kliūtis. Ji išliko iki šių dienų, todėl turėtų būti garbė ją vartoti, garsiai tarti bei užrašyti. „Ė“ – tai ne tik raidė. Tai žodis, padedantis išreikšti nuostabą: „Ė, žiūrėk, skulptūra!“. Tai gali būti kreipinys – gal nelabai mandagus, bet puikiai atkreipiantis dėmesį. Tai pagalba, kai reikia staigiai susirinkti reikiamas mintis. Ištęstos „ėėėėė“ sąskambis lietuvių išskirtinai mėgstamas ir dažnai vartojamas.
„Ė“ – tai daugelio lietuvių neatskiriama asmenybės dalis, ypač moteriškos lyties, susietos su pavardėmis, tai -ytė, -aitė, -ienė. „Ė“ – tai ir visi prasmingi žodžiai, kurie kiekvieno lietuvio širdyje sukelia pasididžiavimą savo šalimi: tėvynė, laisvė, vienybė, garbė ir dar daug kitų“, – pagyrų „ė“ raidei negailėjo iniciatoriai.
Algis Vaškevičius
