Maironis. Paskaita apie Duonelaitį
2022-09-20

Šiais metais minime poeto ir kunigo Jono Mačiulio – Maironio 160-ąsias gimimo metines (gimęs 1862 m. spalio 21 d. (pagal Julijaus kalendorių) Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje).

Poetas buvo ypač darbštus ir kūrybingas. Labiausiai branginamas jo kūrinys „Lietuva brangi”, kuris sovietiniais laikais žmonių tarpe buvo tapes savotišku tuometinės Lietuvos himnu. Jo asmenybė ir kūryba bene geriausiai žinoma Lietuvoje, todėl šį kartą prisiminsime tik vieną iš daugelio Maironio kūrinių - „Paskaitą apie Duonelaitį“. Ją sudaro aštuoni vidutinio formato lapai, prirašyti abiejose lapo pusėse juodu rašalu smulkia dailia rašysena, iš viso 16 puslapių. Rankraščio originalas buvo eksponuojamas Maironio muziejuje (Kaune) surengtoje parodoje „...Palieku visą mano judomąjį turtą...“, skirtoje Maironio 150-osioms gimimo metinėms.

Istorija nesensta. Muziejaus seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė tuomet rašė: „Maironio paskaita apie K. Donelaitį, skaityta 1923 m. rudens ir 1924 m. pavasario semestre Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kuriame šalia teologinių disciplinų poetas skaitė ir lietuvių literatūros kursą „Donelaitis ir XIX a. pirmos pusės lietuvių poetai“. Paskaitos pradžioje Maironis svarsto: „Iš tų užsilikusių visus peraugęs ir perviršijęs Mažoj Lietuvoj Kristijonas Donelaitis. Kame jo didybė ir kuo jis taip atsižymėjo iš savo tautiečių tarpo?...“ Toliau rašo: „...Aš nemanau atkartoti jo biografiją; aš tik norėčiau pasidalinti tais jausmais, kuriuos many sužadino Donelaičio vardas ir jo raštai.“

Daugybę minčių, jausmų ir pastebėjimų sukelia Maironiui K. Donelaičio „Metai“ ir tai jis išdėsto paskaitoje, cituodamas nemažai poemos tekstų. Maironis juos analizuoja, aptaria, žavisi, išskirdamas „Metų“ kalbą: „Žodžiai čia plaukia taip natūraliai, taip liuosai, kad tiesiog nejauti, kad tai būtų rišta hegzametro kalba.“ Cituoja „Metų“ gamtos vaizdus, gyvai nupieštus poemos personažus: Pričkų, Kasparą, Selmą, Dočį ir kitus. Maironis teigia, jog Donelaitis „paliko poemą... ir už ją sau nusipelnė nevystantį garbės vainiką; dėl tos poemos jo vardas bus amžiais minimas, iki lietuvių tauta bus gyva.“
Paskaita apie Donelaitį publikuota Maironio raštų trečiajame tome (Vilnius, 1992 m.), todėl daugiau Maironio įžvalgų apie „Metus“ žingeidus skaitytojas gali atrasti pats.

Vida Mickuvienė