Profesorė Dalia Dilytė įsitikinusi, kad „Metus“ kiekvienas lietuvis turėtų perskaityti ne vieną kartą gyvenime
2022-12-19

Profesorė, habilituota daktarė Dalia Dilytė-Staškevičienė yra apdovanota Kristijono Donelaičio atminimo medaliu „Širdings brolau“ už ilgametį K.Donelaičio kūrybos ir asmenybės nagrinėjimą bei populiarinimą,  mokslinius darbus, kūrybą, bendradarbiavimą ir straipsnių rengimą žurnalui „Donelaičio žemė“ bei kitiems leidiniams.

-  Esate ilgametė Vilniaus universiteto dėstytoja, docentė, filologijos mokslų kandidatė, klasikinės filologijos specialistė. Kada ir kaip susidomėjote būtent Kristijonu Donelaičiu ir jo kūryba?

- Iš tiesų, apie keturiasdešimt mano gyvenimo metų susiję su Vilniaus universitetu. Ten studijavau, vėliau dėsčiau įvairius su Antika susijusius dalykus, tyrinėjau antikinės literatūros ir kultūros klausimus. Lietuvių literatūra visada buvo mano didžioji meilė, ją nuolatos skaičiau, retsykiais ir giliau nosį kyštelėdavau (pvz., esu paskelbusi straipsnį apie Balio Sruogos dramų santykį su antikinės dramos teorija), o K. Donelaičio tyrinėti neketinau. Tačiau galingoji lemties deivė Laima taip patvarkė, kad vieną praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio rudenį (metų tiksliai neprisimenu) paskambino tuometis Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Napalys Kitkauskas ir paprašė draugijos susirinkime, skirtame poeto gimimo dienai, paskaityti pranešimą apie K. Donelaičio ir Antikos sąsajas.

Laiko pasiruošti turėjau apie du mėnesius, tad spėjau perskaityti visa, kas šia tema buvo rašyta, ir šiek tiek panagrinėti „Metus“. Pamačiau, kad čia plyti nearti dirvonai. Tad pranešimėlyje galėjau kalbėti tik apie tai, kas neaišku, neištirta, ką reikėtų padaryti, pateikiau keletą hipotezių. Paskui jau teko atsivaryti dvasios ir proto jėgas, tarytum rėpliojančius, pasak K. Donelaičio, jaučius, kad suraikytų tuos dirvonus ir spėriai žengiančius, skraidančius arklius, kad akėdami sutrupintų. Išėjusi iš universiteto, keletą metų skyriau vertimams ir teoriniams antikinių kūrinių vertimo į lietuvių kalbą klausimams. Bet kartą paskambino tuometis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas ir pakvietė dirbti instituto Senosios Lietuvos literatūros skyriuje. Čia vėl sugrįžau prie K. Donelaičio.

- Kuo, Jūsų nuomone, „Metai“ yra ypatingas kūrinys?

- „Metai“ yra talentingai parašytas mūsų nacionalinis epas. Tai reiškia, kad jame kalbama apie esmines tautos vertybes: nepaprastai artimą žmogaus ir gimtosios žemės, jos gamtos ryšį, svarbiausią lietuvių užsiėmimą – žemdirbystę, darbštumą, meilę savo žemei, ištikimybę savo kalbai ir gyvensenai.

- Esate atradusi nemažai K.Donelaičio kūrybos ir antikinės filosofijos, Antikos epų sąsajų. Kokios pačios svarbiausios iš jų?

- „Metų“ sąsajos su antikine filosofija bene akivaizdžiausiai atsiskleidžia du kartus („Vasaros darbų“ (VD) 217–258 eilutėse ir „Žiemos rūpesčių“ (ŽR) - 496–509 eil.) pateiktame būrų sielvarto dėl gerojo amtsroto mirties epizode. Autorius pabrėžia, jog būrai sielvartauja nesaikingai: jie nesvietiškai nusiverkia, vis raudodami kaukia, per daug rauda, nesvietiškai vaitodami kaukia. Toks begalinis gedėjimas pakenkia ar gali pakenkti jų sveikatai. K. Donelaičio nurodomi pernelyg didelio sielvarto sukelti fiziniai ir psichiniai negalavimai (išverktos, išvarvėjusios akys, džiova, proto netekimas) yra tokie patys, kokius pabrėžia ir Antikos autoriai. Platonas, Aristotelis, Ciceronas, Seneka, Plutarchas teigia saiko būtinumą visose gyvenimo srityse, taip pat ir gedint. Laikydami filosofiją žmogaus sielos gydytoja, jie siūlo priminti sielvartaujančiam žmogui, jog visi yra mirtingi, jog širdgėla nieko nepataisys ir nepadės, kviesti pasitelkti valią ir protą, pateikti panašaus likimo pavyzdžių, o kai pamokymai ir pavyzdžiai negelbsti, – rūsčiau subarti. Taigi bardami būrus K.Donelaičio Pričkus su Selmu elgiasi kaip senovės filosofai, o širdingojo pono mirties epizodas, kaip ir Senovės išmintis, sutelkta į šūkį „Nieko per daug“, išrašytą ant Delfų šventyklos sienos, kalba apie saiko reikalingumą ir reikšmę.

Plačiausia tematinė K. Donelaičio sąsaja su antikiniais epais būtų rūpesčių ir vargo tema. Visų herojinių epų veikėjai patiria daugybę fizinių sunkumų ir tragiškų išgyvenimų. Vergilijaus epo Enėjas pamatuotai sako sūnui, kad šis galįs iš jo pasimokyti tik tikrojo vargo ir drąsos, o laimės teksią mokytis iš kitų. Didaktiniai Hesiodo ir Vergilijaus epai skirti žemdirbystės temai, ir vargas juose – sunkus valstiečio darbas. Donelaičio epe randame tipologiškai artimas temas. Jo būrai traukia į baudžiavą vargti, „Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti“ (VD, 190 eil.) ir pan. Tačiau, kaip ir Homeras, Donelaitis suvokia, kad vargas yra natūrali žmogaus būsena, nes be vargo būt negal nei viens šiame sviete („Pavasario linksmybės“ (PL), 347 eil.). Su antikiniais epais, visą būtį suvokusiais kaip amžiną, nesibaigiantį pasikartojančių dėmenų tekėjimą ratu, grįžimą ir kartojimąsi, K. Donelaitį sieja ir amžinojo sugrįžimo, ciklinio judėjimo idėja.

Metų laikai jo epe ne iš kur nors netikėtai pasirodo, o grįžta: vėl jau vasara grįžta (PL 481 eil.); Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas („Rudens gėrybės“ (RG), 1 eil.); Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžta (ŽR 1). Kartojantis metų laikams, kartojasi ir valstiečių darbai: vėl šienaut jau putpela šaukė (VD, 456 eil.); O vasarojas mus dalgius vėl ragina provyt (VD, 549 eil). Iš atskirų antikinių epų elementų „Metuose“ paminėsiu tik skaitytojams sunkiau suprantamus katalogais vadinamus išvardijimus. Tarp visų pasaulio literatūros epų katalogų garsiausias, žinoma, yra Homero Iliados vadinamasis Laivų katalogas. Jame poetas pristato į Trojos karą atvykusius karvedžius ir praneša, su kiek pilnų karių laivų kiekvienas atplaukė.

Kituose epuose katalogų esama įvairaus ilgio ir įvairios tematikos. Pvz., žemdirbystės tema parašytame epe „Georgikos“ Vergilijus vardija nualintai dirvai tinkamus pasėlius, ūkininko įrankius, artėjančio lietaus ženklus, miško medžius ir kitus dalykus. „Metuose“ irgi galime rasti apie penkiolika katalogų. Pačioje epo pradžioje išskaičiuojami pavasarį atbudę maži ir dideli gyviai, kitose vietose išvardijami paukščiai giesmininkai, dar jauni, bet jau būrams žadantys maisto gyvuliukai, sėtini javai ir daržovės. Randame grybų, valgių, bendruomenės narių, vilkų puolamų gyvulių ir kitus išskaičiavimus.

Katalogai nėra bereikšmiai vardijimai. Manoma, kad jie atsirado iš maginių formulių. Įvardijant, pavadinant daiktą ar asmenį vardu, jis tarsi pašaukiamas, iškviečiamas. Tais laikais, kai Lietuvos miškuose kaukė vilkų gaujos, kai vilkas buvo pavojingas žvėris, lietuviai perspėdavo, kad geriau būtų neminėti jo vardo, nes jį ištarus, žvėris gali tučtuojau pasirodyti: „Vilką mini – vilkas čia“. Mūsų legendos pasakoja, kad atspėjus padangėse skrajojančio ežero tikrąjį vardą, jis nusileidžia ant žemės. Apie pašauktojo vardu atėjimą kalba ir mūsų pasaka apie Eglę žalčių karalienę, parodydama, jog kartais vardas iš tiesų laikytinas paslaptyje, jog jo atskleidimas yra pražūtingas.

Tačiau, kita vertus, pavadinimas vardu yra tarsi daikto ar asmens iškvietimas iš nebūties, jo buvimo, autentiškumo, įamžinimo užtikrinimas. Be to, šalia vienas kito išvardijant panašius daiktus ar asmenis, jiems suteikiama tam tikra vieta tarp pasaulio daiktų ir išreiškiamas tvarkos, kosminės darnos siekimas. Magiškoji įvardijimų ir išvardijimų prasmė pamažu buvo užmiršta, bet nenutrūkusi katalogo tradicija rodo ją vis dėlto, matyt, glūdėjus epų kūrėjų pasąmonėje. Be iškvietimo iš nebūties, epų katalogai turi vietos suteikimo ir siekimo sutvarkyti pasaulį prasmę.

Epo katalogas kartu yra ir pasaulio pilnatvės atskleidimo priemonė: išskaičiuojant ar išvardijant reiškinį sudarančius elementus, apžvelgiant visas jų detales, reiškiniai aprėpiami iki galo. Taigi „Metuose“ įvardydamas ne tik žmones, bet ir paukščius, graužikus, vabzdžius, žvėris, gyvulius, javus, daržoves, grybus, maisto produktus K. Donelaitis pirmiausia stengiasi neleisti jiems pasilikti nebūtyje ir pašaukia juos būti. Antra, katalogai rodo, kaip išvardindamas detales, poetas aprėpia lietuvių bendruomenės pasaulio visumą. Vadinasi, katalogo prasmė peržengia buities sferos ribas. Išskaičiuodamas ir įvardydamas lietuvių valstiečių pasaulio elementus, poetas neleidžia jiems išnykti ar nebūti, įtvirtina ne tik lietuvių buities, bet ir jų būties tvarką, amžinumą, pilnatvę.

-2016 metais buvote apdovanota Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Kristijono Donelaičio tyrimai“ Trumpai pristatykite šį ciklą ir mūsų žurnalo skaitytojams.

- Tą ciklą sudaro dvi knygos: Kristijonas Donelaitis ir Antika ir Kristijono Donelaičio pasakėčios. Pirmojoje stengiausi išryškinti epo žanro bruožus „Metuose“, o antrojoje tyrinėjau K. Donelaičio pasakėčių siužetų santykį su kitų tautų pasakėčiomis, įvairius sąsajų su „Metais“ aspektus.

- Žurnale „Donelaičio žemė“ buvo spausdinamos „Metų“ ištraukos su Jūsų parengtais sudėtingesnių žodžių paaiškinimais, kirčiais. Ši poema, jūsų pritaikyta šiuolakiniam skaitytojui, 2020 metais leidyklos „Sofoklis“ buvo  išleista atskira knyga. Kuo šiandien mums svarbus ir reikšmingas šis kūrinys, kuo jis gali sudominti jaunąjį skaitytoją?

-  Jaunimui šiame epe aktualios tos pačios vertybės, kurios aktualios visiems lietuviams. O dėl sudominimo, tai, mano galva, tikroji kultūra nėra pramoga, ir „Metai“ nėra linksmo renginio organizatorius, kuris verčiasi per galvą, kad tik atkreiptų dalyvių ar žiūrovų dėmesį. Kas be ko, jaunimėliui, žinoma, reikia padėti. Manau, kad tą ir daro mokyklų programos, „Donelaičio žemės“ žurnalas, suaugę skaitytojai. Esu gavusi tada dar aštuonmečio anūko elektroninį laiškelį: „Tėtis šiandien man perskaitė Donelaičio „Žiemos rūpesčius“. Labai patiko, tik kai kurių žodžių nesupratau“. Tad jis jau sudomintas, tikiuosi, kad paaugęs grįš prie „Metų“.

- Ar, Jūsų nuomone, mūsų dienomis K.Donelaitis yra pakankamai įvertintas?

- Išorinės ir valstybės institucijų, ir visuomenės skiriamos pagarbos poetui, man atrodo, pakanka. Pasigesčiau tik nuoširdžios vidinės, nedemonstruojamos meilės, išreiškiamos poeto kūrybos skaitymu. „Metai“ nėra vienkartinė nosinaitė, jie priklauso prie tų lietuvių literatūros kūrinių, kurie kiekvieno lietuvio turėtų būti perskaitomi ne vieną sykį gyvenime.

Algis Vaškevičius

D.Dilytė-Staškevičienė daug metų tyrinėja K. Donelaičio kūrybą ir stengiasi poetą priartinti prie mūsų.

Profesorės parengti "Metai", pritaikyti šių laikų skaitytojams.

A.Vaškevičiaus nuotr.