GYVENIMO PRASMĖ – MAŽOJI LIETUVA, istorikui dr. Algirdui Matulevičiui 85
2024-01-10

Ilgamečiui Mažosios Lietuvos ir Visuotinės enciklopedijos istorijos skyriaus vedėjui, vienam iš patriotinės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos steigėjui (1989 m.), jos vicepirmininkui, daugelio Mažosios Lietuvos tematikos straipsnių autoriui, tarptautinių mokslinių istorikų konferencijų dalyviui, žymiausiam Mažosios Lietuvos istorikui dr. Algirdui Matulevičiui šių, 2024 metų. sausio 10 d. sueina gražūs 85-ri metai. Siekdamas, kad nors žingeidžiausi mūsų tautiečiai giliau pažintų Mažąją Lietuvą, jis iki 1995 m. vadovavo ekskursijoms ir kraštotyrinėms ekspedicijoms po pagrindinę Mažosios Lietuvos dalį – Karaliaučiaus kraštą (toliau šovinistinė rusų valdžia jo nebetoleravo). Savais darbais dr. A. Matulevičius pelnė ne tik daugelio savo kolegų ir visuomenės veikėjų pagarbą. 2009 metais  Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus už etninės Mažosios Lietuvos ir Prūsijos valstybės istorijos tyrinėjimus ir visuomeninę veiklą dr. A. Matulevičiui įteikė ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio Kryžių.

Už išugdytą tautiškumą dr. A. Matulevičius, pirmiausia, dėkingas savo tėvams. Pilsudskinės Lenkijos okupacijos metais gyvenę Vilniuje, jie labai brangino lietuviškas tradicijas. Motina Veronika baigė dar caro metais įsteigtą ir vienintelę lenkmečiu neuždarytą lietuvišką pradžios mokyklą (prie Pranciškonų vienuolyno). Tėvas Antanas lankėsi Rūtos, Birutės ir Žiburėlio lietuvių draugijose, klausėsi Jono Basanavičiaus.

Lenkiškoji diskriminacinė aplinka paskatino Matulevičių šeimą pasitraukti gyventi į laisvąją Lietuvą, į iš okupacinės lenkų kariuomenės atkovotą Giedraičių miestelį, esantį šalia prancūzų nustatytos demarkacinės linijos.  It taip, čia 1939 m. sausio 10 d., garsių Lietuvos kunigaikščių žemėje (Giedraičiuose, Ukmergės apskr.) ir gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardą gavęs sūnus, vėliau tapęs žymiu Mažosios Lietuvos istoriku.

1959 m. baigęs Giedraičių vidurinę mokyklą,  A. Matulevičius įstojo į Vilniaus universitetą, kurį baigė 1966 metais. Po to dirbo muziejuose, žinias gilino Lietuvos MA istorijos  instituto aspirantūroje. Dar studijuodamas universitete, A. Matulevičius susidomėjo lietuvių tautiniu sąjūdžiu, ypač mažlietuvių ir didlietuvių ryšiais, leidžiant Tilžėje ir Ragainėje tautinio atgimimo mėnraščius Aušra ir Varpas. Referatus apie tai jis skaitė Kijevo, Odesos, Novosibirsko, Tartu, Maskvos ir Vilniaus studentų mokslinėse konferencijose. Taip, 1963-aisiais metais prasidėjo A.Matulevičiaus domėjimasis Mažąja Lietuva. Mokydamasis aspirantūroje jis norėjo rašyti disertaciją apie lietuvių tautinį sąjūdį, bet jam buvo patarta į tuomet klampią temą nesileisti – laikai tam buvo nepalankūs. Jo disertacijos vadovu tapus akademikui dr. Vytautui Merkiui,  A. Matulevičius 1973 metais sėkmingai apgynė daktarinę disertaciją tema  Tautinė Prūsijos lietuvių padėtis 1701-1801 metais“.  Darbo vertintojai siūlė  disertanto darbą išleisti atskira knyga ir taip žadinti blėstantį to meto istorikų dėmesį Mažajai Lietuvai. Nors dėl trukdymų bei apsidraudimų ji pasirodė tik po 16 metų nuo disertacijos gynimo – 1989-aisiais, bet net 40 tūkst.  egzempliorių tiražu. Knygoje pavadintoje Mažoji Lietuva XVIII amžiuje, pateiktas ir, dar 1972 m. pirmą kartą „Lietuvos TSR mokslų akademijos darbų“ A serijoje publikuotas Mažosios Lietuvos ribų žemėlapis. Vėliau, vienas ir kartu su kartografu Petru Gauču sudarė Mažosios Lietuvos etninių ir kitokių žemėlapių. Beje, A. Matulevičius  pirmasis dar sovietinėje Lietuvoje įvedė į vartoseną Mažosios Lietuvos vardą – iki tol jis oficialiai nebuvo vartojamas. Tiesa, dar dabar randasi tokių istorikų, kurie šio istorinio vardo visaip vengia, „sukasi“ su niekam nekliūnančiais terminais Prūsija (taip pasivadino vokiečių ateivių valstybė), Rytprūsiai.

Dr. A. Matulevičius pirmasis pokario Lietuvoje pradėjo išsamiai tirti Mažosios Lietuvos istorines problemas: jos raidą, autochtonų mažlietuvių (lietuvininkų) etnogenezę, jų akultūrizaciją ir germanizaciją, sugyvenimo su vokiečiais kolonistais ir Mažojoje Lietuvoje brendusias tautinio sąjūdžio problemas.  Nuo 1972 metų, dirbdamas vyresniuoju moksliniu redaktoriumi Vyriausioje enciklopedijų redakcijoje (vėliau Mokslo ir enciklopedijų leidykloje), o nuo 1997 m. iki išėjimo į pensiją – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, dr. A.Matulevičius parašė ir suredagavo per 15 tūkstančių straipsnių. Jis buvo vienas iš kelių Mažosios Lietuvos enciklopedijos iniciatorių (2000-2009 išleisti 4 stori tomai). Šios enciklopedijos pagrindu, po ilgos pertraukos išleista (2014)  vienatomė enciklopedija (enciklopedinis žinynas) ne tik anglų, bet vėliau  ir (2018 metais)  vokiečių kalba. Beje, norėta tą leidinį parengti ir išleisti taip pat ir rusų kalba. Bet, ... mūsų Lietuvoje tokiai spaudai neužtenka pinigų... A. Matulevičiaus, kaip istoriko rūpesčiu daug Mažosios Lietuvos tematikos straipsnių yra ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (išleista 17 tomų, 2001-2010). Savo darbus A. Matulevičius rašė, akademiko dr. V. Merkio vertinimu, be kompromisų ir konjunktūrinio prisitaikymo, siekdamas vien priartėjimo prie istorinės tiesos. Skirtingai nuo kai kurių savo kolegų istorikų, kurie mėgsta duoti nuorodas vien į savo publikacijas, A. Matulevičius vardina ir tuos kas be jo dar yra rašę kalbama tema. Dabar dr. A. Matulevičiaus straipsniai dažniausia pasirodo patriotinėje žiniasklaidoje –  laikraštyje Lietuvos Aidas ir žurnale Donelaičio žemė.

Dr. A. Matulevičiaus moksliniai darbai, pasirodę 1972-2008 metais, yra įtraukti į lietuvių bibliografės Audronės Matijošienės sudarytą  bibliografijos rodyklę Algirdas Matulevičius apie Mažąją Lietuvą. Neišskirdamas nė vieno iš ten suminėtų darbų, skaitytojo dėmesį norėčiau atkreipti į dvi pastaraisiais metais išleistas šio istoriko enciklopedisto knygas. Pirmiausia, tai jo Tautos žadinimo šaukliai (Vilnius, 2017, 500 egz.) apie sąmoningiausių didlietuvių ir mažlietuvių bendradarbiavimą jau XIX a. pabaigoje, apie mėnraščius Aušrą ir Varpą. Autorius rėmėsi tautinės kovos ideologų, šauklių – Jono Basanavičiaus, Martyno Jankaus, Martyno Šerniaus, Vinco kudirkos, Jurgio Mikšo, Jono Šliupo, vyskupo Motiejaus Valančiaus, Petro Vileišio, Andriaus Vištelio ir kitų korespondencija ir atsiminimais. Knygoje buvo pateikta mažai kam žinoma Vilniaus universiteto ir Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekų archyvinė rankraščių medžiaga apie aušrininkus ir varpininkus, jų rankraščius ir korespondenciją, Šią studiją įdomu skaityti, nes anuomet aušrininkai savo minčių, aštriai kritikuojantys Rusijos carizmo rusinimo ir pravoslavinimo politiką Didžiojoje Lietuvoje, o Mažojoje Lietuvoje – Prūsijos valdžios vykdomą germanizavimo politiką, to meto politinėmis sąlygomis savo leidiniuose publikuoti negalėjo. Pateikiamos ir šių laikų tyrinėtojų įžvalgos.

Geresniam Mažosios Lietuvos svarbos ir lietuvininkų vaidmens Lietuvos istorijoje suvokimui tarnauja dr. Algirdo Matulevičiaus knyga Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje (dėl lėšų stygiaus išleista tik 150 egzempliorių tiražu). Jos pavadinimu tapo jo  ne kartą akcentuojama mintis, kad Mažosios Lietuvos ir jų etninių gyventojų lietuvininkų fenomenas yra ne tik Europos, bet ir pačių lietuvių dar  iki galo nesuvoktas ir neįvertintas istorinis reiškinys.  Knygos skyriuje Lietuvininkai autorius pabrėžia, kad taip susiformavusią Mažosios Lietuvos lietuvininkų visuomenę  XVI–XVIII a. vokiečių humanistai traktavo ne kaip kokią tautinę mažumą (dėl vėlesnės aktyvios germanizacijos lietuvininkai mažuma tapo tik XIX a. II pusėje), o kaip vientisos lietuvių tautos, gyvenančios šiapus ir anapus Prūsijos valstybės sienos, etnosą. Nepaisant to, kad valstybinės sienos – Prūsijos ir LDK – perskirtas abi tautos dalis tolino skirtingos konfesijos, politinė, socialinė ir ekonominė sankloda, jos visą laiką jautė etnoteritorinį bendrumą, jų inteligentija nuolat bendravo ir siekė susijungimo vienoje valstybėje. Knygoje pabrėžiama, kad mažlietuvių ir didlietuvių bendradarbiavimą 1918 metais vainikavo Vasario 16-sios Aktas Didžiojoje Lietuvoje ir Tilžės Aktas Mažojoje Lietuvoje, o 1923 metais sausio 19-osios Klaipėdos krašto Seimo Šilutėje Deklaracija, paskelbusi, kad krašto gyventojų daugumos vardu vienbalsiai nutarta prisijungti prie Lietuvos Respublikos.

Lietuvos valstybininkų abiejų lietuvių tautos dalių bendrystės svarbos nesuvokimą atskleidė LR Seimo paskelbtieji 2023-ji – Klaipėdos krašto metai. Jie prasidėjo 2023-ųjų metų atmintiną Klaipėdos krašto dieną (t. y. minint faktišką Klaipėdos krašto išsilaisvinimo iš prancūziškosios okupacijos dieną) ir nors valstybiniu lygiu, bet faktiškai, buvo minimi tik Klaipėdoje, ten iškeliant ir Mažosios Lietuvos vėliavas. Nieko panašaus nebuvo Vilniuje – Lietuvos prezidentas Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuvos valstybe 100 metų sukaktį atvažiavo minėti į Klaipėdą. O juk šis istorinis įvykis, buvo lemtingas visai Lietuvai nulėmęs neginčijamą šios šiaurinės Mažosios dalies (su Klaipėdos uostu) priklausomybę Lietuvos valstybei. Apie tai dr. A. Matulevičius įtikinamai kalba knygos skyriuje Tilžės Aktas – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaracija (162-178 p.). Ši dr. A. Matulevičiaus knyga, sulaukusi naujo rėmimo ir kiek papildyta, be abejo, labiau prisidėtų prie Lietuvos valstybinės, politinės, visuomeninės ir kultūrinės atminties gaivinimo ir stiprinimo.

Būdamas iš tiesų didelis Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjas, dr. A. Matulevičius mielai pataria rašantiems šios etninės lietuvių žemės klausimais. Mielai konsultuoja ir sprendimus priimančius. Deja, į jo autoritetingą nuomonę ne visada atsižvelgiama. Antai 2022 m. pradžioje Lietuvos heraldikos komisija Lietuvos Prezidentūroje surengė pasitarimą Mažosios Lietuvos herbo klausimu.  Buvo kalbama,  kad Mažajai Lietuvai, lietuvių literatūrinės lietuvių kalbos ir lietuviškos spaudos tėviškei, reikėtų sukurti išskirtinį herbą. Tuomet dr. A. Matulevičius argumentuotai nepritarė Etninės kultūros tarybos pirmininkės ir Klaipėdos universiteto istorikės siūlymui, kad tokio herbo simboliu turi būti, pasak jų, lietuvius ir vokiečius vienijantis briedžio simbolis (briedis yra daugelio vokiečių organizacijų ir miestų heraldikoje, jo yra net 32-jų Rusijos miestų herbuose). Jis tvirtai rėmė pasiūlytai lietuvininkės raitelės, jojančios ant garsiojo Trakėnų veislės žirgo ir laikančios savo rankoje iškeltą lietuvišką knygą, idėjai Mažosios Lietuvos herbe. Kol kas į šio autoriteto nuomonę neįsiklausyta...

Nors išgyventi metai jau ima slėgti jubiliato dr. Algirdo Matulevičiaus pečius, jis ir toliau garsina Mažosios Lietuvos vardą. Rašo, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, tebėra aktyvus ne tik Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, bet ir Kristijono Donelaičio draugijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Mažosios Lietuvos bičiuliai nuoširdžiai sveikindami bendramintį Algirdą gražaus 85-ių metų jubiliejaus proga, linki jam ištvermės ir galimai naujų reikšmingų publikacijų!

Vytautas Šilas,

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas