Nuoširdus Lietuvos bičiulis Ovenas Noremas
2022-12-23

Prieš 120 metų, 1902 m. gegužės 23 d., Su Sityje (Sioux City), Ajovos valstijoje, JAV, gimė Ovenas Džozefas Kristoferis Noremas (Owen Joseph Christoffer Norem), visuomenės veikėjas, JAV diplomatas, paskutinis JAV ambasadorius Lietuvoje iki sovietų okupacijos, evangelikų liuteronų kunigas.

Ovenas J.C. Noremas gimė iš Norvegijos kilusio liuteronų kunigo Olės Andreaso Norheimo (1873–1940) ir Bertos Džeinės (Bertha Jane „Jannie“, g. Nelson (1876–1930)) šeimoje, baigė Mineapolio Pietų vidurinę mokyklą.  

1923 m. bakalauro laipsniu baigęs Amerikos norvegų Norfilde (Northfield), Minesotoje, 1874 m. įsteigtą liuteronišką Šv. Olafo koledžą, Ovenas J.C. Noremas 1923–1924 m. studijas tęsė Minesotos universitete, po to – Sent Polo Liuterio seminarijoje (Saint Paul Luther Seminary), Minesotoje. Baigęs seminariją, 1927 m. rugpjūčio 21 d. įšventintas kunigu, dešimtį metų tarnavo Helenos, Hogelando, Havrės ir kitose parapijose Montanos valstijoje.

1927 m. rugpjūčio 3 d. Spokeine, Vašingtono valstijoje, Ovenas J.C. Noremas vedė Portlando konservatorijos absolventę Evelyn Margaret Imbler (1907–1996), kilusią iš Sent Džono, Vašingtono valstijoje. Šeima susilaukė trijų dukterų ir sūnaus.

1937 m. kunigas Ovenas J.C. Noremas pasiprašė priimamas į JAV diplomatinę tarnybą. Tų pačių metų liepos mėnesį prašymas buvo patenkintas ir rugpjūčio 23 d. Ovenas J.C. Noremas paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lietuvoje, lapkričio 3 d. su šeima išvyko į Lietuvą, kredencialus įteikė lapkričio 26 d.

Vilius Gaigalaitis - Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininkas
2022-12-21

Užpernai prisiminėme Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros ir politikos veikėjo, mokslininko, publicisto, VDU profesoriaus, bene iškiliausio XX a. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovo, dr. Viliaus Gaigalaičio 150-ąsias gimimo ir 75-ąsias mirties metines.  

Vilius Gaigalaitis gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. Naujienoje (Vėžininkų vls., Ragainės aps.) gausioje ūkininkų Mikelio ir Edės (g. Austynaitės) Gaigalų šeimoje. Nuo 1877 m. lankė Žukų liaudies mokyklą, kurią baigęs porą metų triūsė tėvų ūkyje. 1886 m. Klaipėdos lietuvininkų kunigas Jonas Pipiras (1833–1912) parengė jį mokslams gimnazijoje. Tais pačiais metais Vilius Gaigalaitis pradėjo lankyti Klaipėdos, o nuo 1888 m. – Tilžės gimnaziją. Pastarojoje subūrė slaptą švietėjišką gimnazistų organizaciją „Baltija“.

1892 m. baigęs Tilžės gimnaziją, Vilius Gaigalaitis pradėjo teologijos studijas Karaliaučiaus universitete, papildomai studijavo lyginamąją kalbotyrą, istoriją, lankė Lietuvių kalbos seminarą, dalyvavo senosios istorijos mokslinės draugijos „Prusia“ veikloje, studijas tęsė Berlyno universitete.

Vydūnui. Tilžėje
2022-12-31

Vydūnas tokia plati, šakota ir gili asmenybė, kad kalbėti apie jį nelengva. Galima tik paliesti, prisiliesti prie šio gyvenimo, nepretenduojant į išsamesnę analizę, nes ir proga yra daugiau iškilminga, pakelianti mus, jo gerbėjus, link idealo, kurio siekė pats Vydūnas. Gyvenimo ir idealo, minties ir jausmo vienovės, siekė gyventi kaip šventasis. Jam pasaulis buvo paslaptis, o jo pozicija jame – tapti geresniu.

Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti Vydūną, suvokiantį giliausius sielos vyksmus, dvasinio pasaulio apraiškas. Ne kiekviena tauta gali pasigirti pranašu, mistiku, žmogaus sielos žinovu, išnagrinėjusiu ir pateikusiu Išminties šviesoje įvairiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Vydūno gyvenimas ir jo raštai - tai nuoseklus  gyvenimo išminties vadovėlis pažįstant save, einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra. Vydūnas – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas bei kūrybinis palikimas. Nuveikęs didžiulius darbus, labai nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje. Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas. Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė? Vilius Storosta,  kilniadvasiškumo įsikūnijimas, pasivadino Vydūnu [regėtoju, pranašu] ne dėl pasipuikavimo, bet tik todėl, kad sąmone aprėpė visą tautos gyvatą ir jautėsi tarsi  įgaliotas būti savo tautai kelrode žvaigžde.

Režisierė Virginija Samuolienė: „Didžiuokimės K.Donelaičiu ir labiau pasistenkime dėl jo...“
2022-12-20

Šįkart – pažintis su dar viena K. Donelaičio medalio „Širdings brolau“ nominante, režisiere, bibliotekininke Virginija Samuoliene. Jai medalis buvo skirtas už spektaklio „Giresmė“ pagal A. Drlingos romaną „Jau saulelė...“ pastatymą, taip pat už aktyvų lietuviško rašytinio ir istorinio paveldo plėtojimą, vakaronių organizavimą.

- Kada ir kodėl susidomėjote Mažąja Lietuva, Kristijonu Donelaičiu ir kitais to krašto šviesuoliais?

- Namuose mes tą kraštą vadindavome Prūsija. Man tai siejosi su kažkokiu labai artimu ir kartu labai paslaptingu kraštu, kuris lyg ir buvo mūsų gyvenimo dalis, o paskui kažkas atėjo ir atplėšė. Iki dabar prisimenu mamos pasakojimus apie „vilko vaikus“, kurie po karo iš to krašto atklysdavo iki mano senelių namų netoli Sasnavos. Seneliai juos slapta pamaitindavo, leisdavo pernakvoti ir išsiųsdavo tolyn, nes priglaudimas ilgesniam laikui grėsė kalėjimu ar tremtimi. Kas yra Mažoji Lietuva ir kokie mūsų tautos lobiai ten slypi, tinkamai identifikavau tik studijuodama Klaipėdoje.

Su Kristijonu Donelaičiu susipažinti mokyklos nereikėjo, nes namuose, kiek pamenu, knygų lentynoje visada buvo „Metų“ leidimas, išleistas, berods tais pačiais metais, kai aš gimiau. Su labai išraiškingais, dinamiškais  V. Jurkūno piešiniais. Kadangi skaičiau nuo šešerių metų, žinoma, kad vartydavau ir suaugusiųjų knygas, o tie piešiniai man labai patiko, žadino vaizduotę. Tad kai mokykloje jau skaitėme „Metus“, man jie buvo tarsi savi ir tokio „baubo“, kad vaikams sunku skaityti hegzametrą, kad sunku suvokti tekstą, man nebuvo.

Profesorė Dalia Dilytė įsitikinusi, kad „Metus“ kiekvienas lietuvis turėtų perskaityti ne vieną kartą gyvenime
2022-12-19

Profesorė, habilituota daktarė Dalia Dilytė-Staškevičienė yra apdovanota Kristijono Donelaičio atminimo medaliu „Širdings brolau“ už ilgametį K.Donelaičio kūrybos ir asmenybės nagrinėjimą bei populiarinimą,  mokslinius darbus, kūrybą, bendradarbiavimą ir straipsnių rengimą žurnalui „Donelaičio žemė“ bei kitiems leidiniams.

-  Esate ilgametė Vilniaus universiteto dėstytoja, docentė, filologijos mokslų kandidatė, klasikinės filologijos specialistė. Kada ir kaip susidomėjote būtent Kristijonu Donelaičiu ir jo kūryba?

- Iš tiesų, apie keturiasdešimt mano gyvenimo metų susiję su Vilniaus universitetu. Ten studijavau, vėliau dėsčiau įvairius su Antika susijusius dalykus, tyrinėjau antikinės literatūros ir kultūros klausimus. Lietuvių literatūra visada buvo mano didžioji meilė, ją nuolatos skaičiau, retsykiais ir giliau nosį kyštelėdavau (pvz., esu paskelbusi straipsnį apie Balio Sruogos dramų santykį su antikinės dramos teorija), o K. Donelaičio tyrinėti neketinau. Tačiau galingoji lemties deivė Laima taip patvarkė, kad vieną praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio rudenį (metų tiksliai neprisimenu) paskambino tuometis Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Napalys Kitkauskas ir paprašė draugijos susirinkime, skirtame poeto gimimo dienai, paskaityti pranešimą apie K. Donelaičio ir Antikos sąsajas.

Laiko pasiruošti turėjau apie du mėnesius, tad spėjau perskaityti visa, kas šia tema buvo rašyta, ir šiek tiek panagrinėti „Metus“. Pamačiau, kad čia plyti nearti dirvonai. Tad pranešimėlyje galėjau kalbėti tik apie tai, kas neaišku, neištirta, ką reikėtų padaryti, pateikiau keletą hipotezių. Paskui jau teko atsivaryti dvasios ir proto jėgas, tarytum rėpliojančius, pasak K. Donelaičio, jaučius, kad suraikytų tuos dirvonus ir spėriai žengiančius, skraidančius arklius, kad akėdami sutrupintų. Išėjusi iš universiteto, keletą metų skyriau vertimams ir teoriniams antikinių kūrinių vertimo į lietuvių kalbą klausimams. Bet kartą paskambino tuometis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas ir pakvietė dirbti instituto Senosios Lietuvos literatūros skyriuje. Čia vėl sugrįžau prie K. Donelaičio.