Profesorė Dalia Dilytė įsitikinusi, kad „Metus“ kiekvienas lietuvis turėtų perskaityti ne vieną kartą gyvenime
2022-12-19

Profesorė, habilituota daktarė Dalia Dilytė-Staškevičienė yra apdovanota Kristijono Donelaičio atminimo medaliu „Širdings brolau“ už ilgametį K.Donelaičio kūrybos ir asmenybės nagrinėjimą bei populiarinimą,  mokslinius darbus, kūrybą, bendradarbiavimą ir straipsnių rengimą žurnalui „Donelaičio žemė“ bei kitiems leidiniams.

-  Esate ilgametė Vilniaus universiteto dėstytoja, docentė, filologijos mokslų kandidatė, klasikinės filologijos specialistė. Kada ir kaip susidomėjote būtent Kristijonu Donelaičiu ir jo kūryba?

- Iš tiesų, apie keturiasdešimt mano gyvenimo metų susiję su Vilniaus universitetu. Ten studijavau, vėliau dėsčiau įvairius su Antika susijusius dalykus, tyrinėjau antikinės literatūros ir kultūros klausimus. Lietuvių literatūra visada buvo mano didžioji meilė, ją nuolatos skaičiau, retsykiais ir giliau nosį kyštelėdavau (pvz., esu paskelbusi straipsnį apie Balio Sruogos dramų santykį su antikinės dramos teorija), o K. Donelaičio tyrinėti neketinau. Tačiau galingoji lemties deivė Laima taip patvarkė, kad vieną praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio rudenį (metų tiksliai neprisimenu) paskambino tuometis Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Napalys Kitkauskas ir paprašė draugijos susirinkime, skirtame poeto gimimo dienai, paskaityti pranešimą apie K. Donelaičio ir Antikos sąsajas.

Laiko pasiruošti turėjau apie du mėnesius, tad spėjau perskaityti visa, kas šia tema buvo rašyta, ir šiek tiek panagrinėti „Metus“. Pamačiau, kad čia plyti nearti dirvonai. Tad pranešimėlyje galėjau kalbėti tik apie tai, kas neaišku, neištirta, ką reikėtų padaryti, pateikiau keletą hipotezių. Paskui jau teko atsivaryti dvasios ir proto jėgas, tarytum rėpliojančius, pasak K. Donelaičio, jaučius, kad suraikytų tuos dirvonus ir spėriai žengiančius, skraidančius arklius, kad akėdami sutrupintų. Išėjusi iš universiteto, keletą metų skyriau vertimams ir teoriniams antikinių kūrinių vertimo į lietuvių kalbą klausimams. Bet kartą paskambino tuometis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas ir pakvietė dirbti instituto Senosios Lietuvos literatūros skyriuje. Čia vėl sugrįžau prie K. Donelaičio.

Maironis. Paskaita apie Duonelaitį
2022-09-20

Šiais metais minime poeto ir kunigo Jono Mačiulio – Maironio 160-ąsias gimimo metines (gimęs 1862 m. spalio 21 d. (pagal Julijaus kalendorių) Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje).

Poetas buvo ypač darbštus ir kūrybingas. Labiausiai branginamas jo kūrinys „Lietuva brangi”, kuris sovietiniais laikais žmonių tarpe buvo tapes savotišku tuometinės Lietuvos himnu. Jo asmenybė ir kūryba bene geriausiai žinoma Lietuvoje, todėl šį kartą prisiminsime tik vieną iš daugelio Maironio kūrinių - „Paskaitą apie Duonelaitį“. Ją sudaro aštuoni vidutinio formato lapai, prirašyti abiejose lapo pusėse juodu rašalu smulkia dailia rašysena, iš viso 16 puslapių. Rankraščio originalas buvo eksponuojamas Maironio muziejuje (Kaune) surengtoje parodoje „...Palieku visą mano judomąjį turtą...“, skirtoje Maironio 150-osioms gimimo metinėms.

Istorija nesensta. Muziejaus seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė tuomet rašė: „Maironio paskaita apie K. Donelaitį, skaityta 1923 m. rudens ir 1924 m. pavasario semestre Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, kuriame šalia teologinių disciplinų poetas skaitė ir lietuvių literatūros kursą „Donelaitis ir XIX a. pirmos pusės lietuvių poetai“. Paskaitos pradžioje Maironis svarsto: „Iš tų užsilikusių visus peraugęs ir perviršijęs Mažoj Lietuvoj Kristijonas Donelaitis. Kame jo didybė ir kuo jis taip atsižymėjo iš savo tautiečių tarpo?...“ Toliau rašo: „...Aš nemanau atkartoti jo biografiją; aš tik norėčiau pasidalinti tais jausmais, kuriuos many sužadino Donelaičio vardas ir jo raštai.“

Istorikas, enciklopedininkas dr. Algirdas Matulevičius: „Mažoji Lietuva yra mūsų pažadėtoji žemė“
2022-12-18

Šįkart plačiau pristatome istoriką, enciklopedininką A.Matulevičių, prieš kelerius metus taip pat apdovanotą K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau“. Apdovanojimas jam skirtas už Mažosios Lietuvos enciklopedijos ir kitų leidinių rengimą bei bendraautorystę rengiant keliasdešimt leidinių ir straipsnių Mažosios Lietuvos temomis.

 -  Jaunystėje labai domėjotės astronomija, bet astronomu netapote. Kodėl?

- Mokydamasis Giedraičių (viena seniausių Lietuvoje, nuo XIII a. kunigaikščių Giedraičių žemė, kunigaikštystės centras) vidurinėje mokykloje ,labai domėjausi istorija, geografija ir astronomija. Gerai sekėsi  algebra, trigonometrija. Per geografijos pamokas mėgdavau nagrinėti žemėlapius (vėliau sudariau keletą įvairių originalių Mažosios Lietuvos žemėlapių). Labai patiko astronomija, kiti pasauliai, Visata, gyvybė kituose žvaigždynuose.

Berods 1957 m. Lietuvos astronomų patriarchas prof. dr.(vėliau ir akademikas) Paulius Slavėnas Lietuvos moksleiviams paskelbė konkursą įvairiais astronomijos klausimais. Anketoje buvo 18 sudėtingų klausimų, aš išsprendžiau sunkiausius, panaudojęs matematikos - algebros, trigonometrijos, geometrijos žinias (mokykloje astronomijos pamokų dar nebuvo - skaičiau įvairias knygas, analizavau). Man ir mokyklai, Molėtų rajonui buvo netikėta, kad aš tapau astronominio konkurso nugalėtoju, apie tai žurnalo straipsnyje ,,Astronautai grįžo į žemę“ rašė pats P.Slavėnas, kelis kartus paminėjęs mano pavardę, kad  išsprendžiau sudėtingiausius klausimus.

Po Donelaičio ženklu. Pradžia.
2022-12-16

Straipsnių ciklas apie Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos veiklą

Žvilgsnis atgal visada sudėtingas, nes reikia atrinkti, pasverti, palyginti, tai, kas jau padaryta, pamąstyti, kaip eiti toliau. Todėl kalbėjimas apie Marijampolės Kristijono Donelaičio draugiją, jos antrą dešimtmetį pradėjusią, veiklą bus tarsi ataskaita visiems, gyvenantiems Mažosios Lietuvos ir Donelaičio išlaikymo mūsų sąmonėje rūpesčiu.

2010 m. spalio pradžioje Marijampolės kolegijoje susirinkusi 11-os mokytojų ir dėstytojų iniciatyvinė grupė įkūrė Marijampolės Kristijono Donelaičio draugiją (toliau Draugija), pirmininke išrinko  kolegijos lektorę Vidą Mickuvienę. [1.nuotrauka]  Savo  gyvenimą pradėjome aktyvaus marijampoliečio, visuomenininko, Mažosios Lietuvos fano (kalbant jaunimo terminologija) Vytauto Gaulios, mūsų miesto, ar net visos Sūduvos šviesuolio, pasišventėlio keistuolio, be kurio net ir Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos nebūtų. Buvusios „Maisto pramonės automatų“ gamyklos darbuotojai su savo vedliu, šios gamyklos inžinieriumi Vytautu Gaulia, kelius į Mažąją Lietuvą pramynė gūdų sovietmetį. Jis, dar Rygiškių Jono gimnazijos moksleivis, 1945 m. pirmą kartą įžengė į Rytprūsių žemę ir ilgam. Su kitais bendraminčiais organizavo daugkartines autobusines išvykas – talkas į Tolminkiemį, statė paminklą Herkui Mantui, rašė, kalbėjo ir platino žinią apie Mažąją Lietuvą. Su juo ne vieną kartą pirmose savo išvykose dalyvavo ir dabartinis Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius.

Paminėtos Tilžės akto 104-osios metinės, įteikti K. Donelaičio medaliai „Širdings brolau“
2022-12-15

Kristijono Donelaičio draugija tęsia savo tradicijas – po pandemijos metų Vilniuje, Mokytojų namų Baltojoje salėje paminėtos 104-osios Mažosios Lietuvos (Tilžės) Akto pasirašymo metinės, taip pat įteikti K. Donelaičio medaliai „Širdings brolau“.   

Jau rašėme apie tai, kad šioje salėje iš pradžių buvo surengtas draugijos narių visuotinis susirinkimas, o po pertaukėlės surengtas ir minėjimas, kuriame dalyvavo nemaža dalis draugijos narių ir svečių. Minėjimą pradėjo Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“, vadovaujamas Vitalijos Brazaitienės. Ansambliečiai atliko keletą Martyno Mažvydo senovinių giesmių, kai kurios iš jų nuskambėjo pirmą kartą. 

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas perskaitė pranešimą „Mažoji Lietuva kovos ir interesų kovoje“, kuriame priminė, kad Tilžės Akto pasirašymą minime nuo 1998 metų lapkričio 30-osios.  Jis kalbėjo apie Akto pasirašymo aplinkybes, minėjo ir Klaipėdos sukilimą, kurio 100-ąsias metines minėsime ateinančių metų sausio mėnesį. Visą pranešimą galima perskaityti ketvirtajame šių metų draugijos leidžiamo žurnalo „Donelaičio žemė“ numeryje.

V. Šilas užsiminė ir apie mįslingomis aplinkybėmis Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune neseniai atsiradusį Akto originalą. Apie tai apskritojo stalo diskusijoje kalbėjo ir pats V. Šilas, ir K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius, ir minėjimo svečias akademikas profesorius Domas Kaunas. Pasak pastarojo, tas Akto atsiradimas muziejaus archyvuose mįslingomis aplinkybėmis tikrai labai stebina, kaip ir faktas, kodėl jis atsirado būtent dabar.